Lyg rankoms judina – matyt, dar aiškint turi.
Pirštu dar eksplikuoja ir į delną duria,
Kalbėtojai vis darbus kandidatų mini,
Bet sekas nevienaip, kaip rodo jųjų minos.
»Bajorai antrame būry iš noro klausos;
Ranka tas laiko juostą, tas pakreipęs ausį,
Tas ūsą sukdams dėmesį, matyti, rodo
Ir deda atmintin, tur būt, kiekvieną žodį.
Matyti, kad kalbėtojas linksmai jau žiūri,
Kišenių glosto, lyg balsus jame jau turi.
»Bet trečiame būry visai kitaip jau vyksta:
Kalbėtojai neklauso, jau, matyti, pyksta.
Žiūrėkit! Tie pašokę jau ausis net dengia;
Štai tas klausytojas piktai į priekį žengia!
Kalbėtojui jau graso pilnas sujudimo,
Tur būt, išgirdo priešininkui pagyrimų.
O kitas štai atstatęs kaktą žengti ima,
Lyg bulius, rodos, nor kalbėtoją pasmeigti;
Tie stverias už kardų ir ginklais rengias veikti.
»Tarp tų būrių matyt štai stovi viduryje
Bajoras nepartinis, abejodams bijo,
Už ką duot balsą? lyg likimo klausdams žiūri,
Pirštus štai atkiša ir jau sudėjęs buria,
Akis primerkęs taiko jis į pirštų galą,
Matyt, kad savo balsą jis paves kabalai.
Jei pirštai jo sutaps, tai duos afirmatyvą,
O jeigu nepataikys, mes jis negatyvą.
»Kairėj kitokia scena: ten pas vienuolyną,
Žiūrėkim, matome bajorų kitą minią.
Susėdę senesni, o jaunesni sustoję,
Jiems rūpi, kas yr viduje – akims vadžioja;
Viduj maršalkas, rankoj urną laiko, renka
Balsus ir skaito, o visiems kantrumas senka.
Štai paskutinis balsas; tuoj šauklys surinka
Ir sako vardą išrinktojo valdininko.
»Nurimsta net ir tie, kurie balsus prakišo.
Bet štai bajoras viens į priekį galvą kiša,
Akis išvertęs jau jis nori ką sakyti,
Drąsus ir piktas, rodos, nor visus praryti;
Suprasti lengva, tas bajoras šaukia: Veto!
Žiūrėkit, prasidėjo jau peštynių metas,
Sujudino tas žodis visą plačią minią;
Už ginklų griebias jau, bus kruvina peštynė.
»Bet ten, koridoriuj, ar matot, Geradėjai,
Sens kunigas išeina, arnotą uždėjęs, –
Tai preoras; Sanctissimum iškėlęs laiko,
O skambindamas pàskui jįjį eina vaikas.
Ginklus bajorai lenkia, klaupiasi, žegnojas,
O kunigas ten eina, kur tebekovoja,
Ir kur tik eina, ten sutaiko, nuramina.
»Oi! jūs jaunieji Ponai, tų laikų nežinot!
Kai tarpe mūs bajorų neramių, ginkluotų,
Jokiai policijai valdžia nebuvo duota;
Kol branginta tikyba, elgtasi teisingai,
Garbės pakako, laisvė buvo mūs tvarkinga!
Kitur, girdžiu, valdžia ten tur visokių drabų,
Policininkų, ir žandarų, ir konstabų;
Bet aš, kol tvarką, laikomą ginklu, girdėsiu,
Tai, kaip kitur, ten lasvė būtų, netikėsiu«.
Čia ėmęs tabakinę Podkomožis sako:
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.