Bajoras nepartinis, abejodams bijo,
Už ką duot balsą? lyg likimo klausdams žiūri,
Pirštus štai atkiša ir jau sudėjęs buria,
Akis primerkęs taiko jis į pirštų galą,
Matyt, kad savo balsą jis paves kabalai.
Jei pirštai jo sutaps, tai duos afirmatyvą,
O jeigu nepataikys, mes jis negatyvą.
»Kairėj kitokia scena: ten pas vienuolyną,
Žiūrėkim, matome bajorų kitą minią.
Susėdę senesni, o jaunesni sustoję,
Jiems rūpi, kas yr viduje – akims vadžioja;
Viduj maršalkas, rankoj urną laiko, renka
Balsus ir skaito, o visiems kantrumas senka.
Štai paskutinis balsas; tuoj šauklys surinka
Ir sako vardą išrinktojo valdininko.
»Nurimsta net ir tie, kurie balsus prakišo.
Bet štai bajoras viens į priekį galvą kiša,
Akis išvertęs jau jis nori ką sakyti,
Drąsus ir piktas, rodos, nor visus praryti;
Suprasti lengva, tas bajoras šaukia: Veto!
Žiūrėkit, prasidėjo jau peštynių metas,
Sujudino tas žodis visą plačią minią;
Už ginklų griebias jau, bus kruvina peštynė.
»Bet ten, koridoriuj, ar matot, Geradėjai,
Sens kunigas išeina, arnotą uždėjęs, –
Tai preoras; Sanctissimum iškėlęs laiko,
O skambindamas pàskui jįjį eina vaikas.
Ginklus bajorai lenkia, klaupiasi, žegnojas,
O kunigas ten eina, kur tebekovoja,
Ir kur tik eina, ten sutaiko, nuramina.
»Oi! jūs jaunieji Ponai, tų laikų nežinot!
Kai tarpe mūs bajorų neramių, ginkluotų,
Jokiai policijai valdžia nebuvo duota;
Kol branginta tikyba, elgtasi teisingai,
Garbės pakako, laisvė buvo mūs tvarkinga!
Kitur, girdžiu, valdžia ten tur visokių drabų,
Policininkų, ir žandarų, ir konstabų;
Bet aš, kol tvarką, laikomą ginklu, girdėsiu,
Tai, kaip kitur, ten lasvė būtų, netikėsiu«.
Čia ėmęs tabakinę Podkomožis sako:
»Pons Voiski, gal svečiams klausytis jau pakako
Istorijos, gal atidėt. Tiesa, seimelis
Tas įdomus, bet valgyt nori jau sveteliai«.
Lazdelę Voiskis lenkdamas žemyn į šoną:
»Aukštasis Pone, tarė, padaryk malonę,
Seimelio sceną paskutinę baigti tinka
Maršalką naują štai jau neša šalininkai.
Žiūrėkit, štai bajorai kuopon susigūžę,
Aukštyn kepurės lekia, – vivatai jau ūžia!
O ten, žiūrėkit, stovi nubalsuotas ponas,
Kepurę smaukia tik ir dairosi į šonus,
Pati štai laukdama ten smūgį tą sužino,
Ir vargšė alpsta jau, ją laiko kambarinė.
Juk manė gausiant titulą Aukštai Garbingos,
Ir štai trims metams liksis vėl tiktai Garbinga!«
Čia Voiskis, baigęs aiškint, lazdele pamoja.
Lekajai poromis į salę jau nešioja
Valgius: barščius karališkus ir senovinį
Rasalą, nes tikrai senoviškai gamino:
Pons Voiskis perlų keletą tenai įdėjo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.