Ponas Tadas458 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės91% kūrinio
458 psl.

»Pons Voiski, gal svečiams klausytis jau pakako

Istorijos, gal atidėt. Tiesa, seimelis

Tas įdomus, bet valgyt nori jau sveteliai«.

Lazdelę Voiskis lenkdamas žemyn į šoną:

»Aukštasis Pone, tarė, padaryk malonę,

Seimelio sceną paskutinę baigti tinka

Maršalką naują štai jau neša šalininkai.

Žiūrėkit, štai bajorai kuopon susigūžę,

Aukštyn kepurės lekia, – vivatai jau ūžia!

O ten, žiūrėkit, stovi nubalsuotas ponas,

Kepurę smaukia tik ir dairosi į šonus,

Pati štai laukdama ten smūgį tą sužino,

Ir vargšė alpsta jau, ją laiko kambarinė.

Juk manė gausiant titulą Aukštai Garbingos,

Ir štai trims metams liksis vėl tiktai Garbinga!«

Čia Voiskis, baigęs aiškint, lazdele pamoja.

Lekajai poromis į salę jau nešioja

Valgius: barščius karališkus ir senovinį

Rasalą, nes tikrai senoviškai gamino:

Pons Voiskis perlų keletą tenai įdėjo

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip per puotą keičiasi cukrinis servyzas ir kaip šį vaizdą galima suprasti?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Iš pradžių servyzas atrodo kaip žiema: viduryje konfitūrų šilas, aplinkui sodybos su stogais iš cukraus putų, o kraštuose porcelianinės figūros vaizduoja seimelį. Svečiams valgant, sniegas tirpsta ir pasirodo pavasaris, paskui auksiniai javai, o galiausiai medžiai lieka nuogi kaip rudenį. Paskutinėje senoviškoje puotoje šis vaizdas rodo bėgantį laiką: kaip metai, baigiasi ir senasis bajorų pasaulis.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.