Ponas Tadas457-459 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės91% kūrinio
457 psl.

Žiūrėkit, prasidėjo jau peštynių metas,

Sujudino tas žodis visą plačią minią;

Už ginklų griebias jau, bus kruvina peštynė.

»Bet ten, koridoriuj, ar matot, Geradėjai,

Sens kunigas išeina, arnotą uždėjęs, –

Tai preoras; Sanctissimum iškėlęs laiko,

O skambindamas pàskui jįjį eina vaikas.

Ginklus bajorai lenkia, klaupiasi, žegnojas,

O kunigas ten eina, kur tebekovoja,

Ir kur tik eina, ten sutaiko, nuramina.

»Oi! jūs jaunieji Ponai, tų laikų nežinot!

Kai tarpe mūs bajorų neramių, ginkluotų,

Jokiai policijai valdžia nebuvo duota;

Kol branginta tikyba, elgtasi teisingai,

Garbės pakako, laisvė buvo mūs tvarkinga!

Kitur, girdžiu, valdžia ten tur visokių drabų,

Policininkų, ir žandarų, ir konstabų;

Bet aš, kol tvarką, laikomą ginklu, girdėsiu,

Tai, kaip kitur, ten lasvė būtų, netikėsiu«.

Čia ėmęs tabakinę Podkomožis sako:

458 psl.

»Pons Voiski, gal svečiams klausytis jau pakako

Istorijos, gal atidėt. Tiesa, seimelis

Tas įdomus, bet valgyt nori jau sveteliai«.

Lazdelę Voiskis lenkdamas žemyn į šoną:

»Aukštasis Pone, tarė, padaryk malonę,

Seimelio sceną paskutinę baigti tinka

Maršalką naują štai jau neša šalininkai.

Žiūrėkit, štai bajorai kuopon susigūžę,

Aukštyn kepurės lekia, – vivatai jau ūžia!

O ten, žiūrėkit, stovi nubalsuotas ponas,

Kepurę smaukia tik ir dairosi į šonus,

Pati štai laukdama ten smūgį tą sužino,

Ir vargšė alpsta jau, ją laiko kambarinė.

Juk manė gausiant titulą Aukštai Garbingos,

Ir štai trims metams liksis vėl tiktai Garbinga!«

Čia Voiskis, baigęs aiškint, lazdele pamoja.

Lekajai poromis į salę jau nešioja

Valgius: barščius karališkus ir senovinį

Rasalą, nes tikrai senoviškai gamino:

Pons Voiskis perlų keletą tenai įdėjo

459 psl.

Ir vieną pinigą, nes sekretų mokėjo.

(Rasalas toks galįs net kraują pataisyti.)

Toliau kitoki valgiai, sunku apsakyti!

Vargu toksai žinovas mūs laikais jau rasis,

Atskirt vazas kontūrų, arkasų, blemasų,

Su ingredencijoms pomuchlių, figatelių,

Cibetų, pižmų, tų pinelių ir brunelių;

O kiek žuvų: sausi lašišai, dunojiniai,

Dar ešeriai, venetų ikrai ir turkiniai,

Lydekos ilgos čia, ten pusilgės, ten storos,

Dar plekšnės, karpiai kaimo stalui ir bajorų!

Galop virėjo sekretas – žuvis čieloji:

Įsūdyta galva, toliau kepsnis šaltoji

Ir virta uodega, garuojanti sriuboje.

Svečiai vardais tų valgių net nesidomėjo,

Nė į tą sekretą įdomų nežiūrėjo,

Greit valgė, nes kariai tur gerą apetitą,

Ir tuštino taures greit vieną pàskui kitą.

Kitokią spalvą ir servyzas jau įgavo,

Nutirpus tam baltajam sniegui, sužaliavo,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.