Ir vieną pinigą, nes sekretų mokėjo.
(Rasalas toks galįs net kraują pataisyti.)
Toliau kitoki valgiai, sunku apsakyti!
Vargu toksai žinovas mūs laikais jau rasis,
Atskirt vazas kontūrų, arkasų, blemasų,
Su ingredencijoms pomuchlių, figatelių,
Cibetų, pižmų, tų pinelių ir brunelių;
O kiek žuvų: sausi lašišai, dunojiniai,
Dar ešeriai, venetų ikrai ir turkiniai,
Lydekos ilgos čia, ten pusilgės, ten storos,
Dar plekšnės, karpiai kaimo stalui ir bajorų!
Galop virėjo sekretas – žuvis čieloji:
Įsūdyta galva, toliau kepsnis šaltoji
Ir virta uodega, garuojanti sriuboje.
Svečiai vardais tų valgių net nesidomėjo,
Nė į tą sekretą įdomų nežiūrėjo,
Greit valgė, nes kariai tur gerą apetitą,
Ir tuštino taures greit vieną pàskui kitą.
Kitokią spalvą ir servyzas jau įgavo,
Nutirpus tam baltajam sniegui, sužaliavo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip per puotą keičiasi cukrinis servyzas ir kaip šį vaizdą galima suprasti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iš pradžių servyzas atrodo kaip žiema: viduryje konfitūrų šilas, aplinkui sodybos su stogais iš cukraus putų, o kraštuose porcelianinės figūros vaizduoja seimelį. Svečiams valgant, sniegas tirpsta ir pasirodo pavasaris, paskui auksiniai javai, o galiausiai medžiai lieka nuogi kaip rudenį. Paskutinėje senoviškoje puotoje šis vaizdas rodo bėgantį laiką: kaip metai, baigiasi ir senasis bajorų pasaulis.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.