Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.
Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,
Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,
Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,
Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;
Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,
O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.
Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo
Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,
Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –
Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,
Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta
Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,
Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,
Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.
Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,
Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.
Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,
Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,
Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,
Kahalas – Obuchovičius ir Juraha – Petraitis,
Mickevičius – Maleskis, na, ir paskutinė
Byla Soplicos – Grafo knygon įsipynė;
Atmintyje bylų vaizdus tik maino, pina:
Štai priešus, liudininkus Teismas pavadina;
Ir mato jis save, kaip eidams dar iš tolo
Puikiam kontuše taisos stot prieš Tribunolą,
Ranka laikydams kardą žiūri tvarkingumo,
Pašaukęs priešus taria dar visiems: »Ramumo!«
Tačiau svajodams meldžias pagal savo būdą –
Taip pastarasis Lietuvoj Šauklys užsnūdo.
Tai tokiais reikalais anuo metu domėjos
Ramiojoj Lietuvoj, kada svetur tekėjo
Tik kraujas, ašaros, kada kovų garsiųjų
Pulkų narsių karių, patrankų baisingųjų
Viduryje stovėjo tas dievaitis karo,
Kurs erelius sidabro, aukso drąsiai varė
Į savo pulką ir plačiai su jais skrajojo
Po Libiją, po Alpius, Piramidas, Troją,
Marengo, Austerlicą. Pergalę Vergiją
Jis vedės. Bet garbė tų karžygių pašlijo
Vėliau pas Nemuną, kai jie į Maskvą ėjo,
Nes rusai Lietuvoj prieš prancūzus budėjo:
Net Lietuvoj kalbėt užgynė apie karą,
Nes neramumų baidės rusai taip kaip maro.
Tačiau žinia kaip meteoras iš padangių
Atskrisdavo į Lietuvą. Dažnai po langu
Berankis elgeta, jei šeimininks patinka,
Greit išmaldą paėmęs, dairosi aplinkui
Kaip sens karys, dar akylai apžvelgia dvarą.
Ir, jei nemato rusų, žydų ir žandarų,
Tuoj, būdavo, pasako: jis legionistas,
Pasako, kad šį kraštą jis gerai pažįsta,
Ir kaulus bent parnešęs į tėvučių šalį...
Tuoj ponai, būdavo, apstoja ir kaip gali,
Jį meiliai vaišina už stalo pasodinę,
Sueina, būdavo, samdyta net šeimyna.
Jis pasakoja: kaip Dambrauskis generolas
Sugrįžt į Lenkus iš Italų rengias tolio,
Kaip jis tenai tėvynės sūnus jau rikiuoja,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.