Ponas Tadas44-46 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis9% kūrinio
44 psl.

Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.

Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,

Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,

Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,

Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;

Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,

O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.

Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo

Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,

Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –

Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,

Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta

Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,

Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,

Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.

Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,

Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.

Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,

Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,

Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,

45 psl.

Kahalas – Obuchovičius ir Juraha – Petraitis,

Mickevičius – Maleskis, na, ir paskutinė

Byla Soplicos – Grafo knygon įsipynė;

Atmintyje bylų vaizdus tik maino, pina:

Štai priešus, liudininkus Teismas pavadina;

Ir mato jis save, kaip eidams dar iš tolo

Puikiam kontuše taisos stot prieš Tribunolą,

Ranka laikydams kardą žiūri tvarkingumo,

Pašaukęs priešus taria dar visiems: »Ramumo!«

Tačiau svajodams meldžias pagal savo būdą –

Taip pastarasis Lietuvoj Šauklys užsnūdo.

Tai tokiais reikalais anuo metu domėjos

Ramiojoj Lietuvoj, kada svetur tekėjo

Tik kraujas, ašaros, kada kovų garsiųjų

Pulkų narsių karių, patrankų baisingųjų

Viduryje stovėjo tas dievaitis karo,

Kurs erelius sidabro, aukso drąsiai varė

Į savo pulką ir plačiai su jais skrajojo

Po Libiją, po Alpius, Piramidas, Troją,

Marengo, Austerlicą. Pergalę Vergiją

46 psl.

Jis vedės. Bet garbė tų karžygių pašlijo

Vėliau pas Nemuną, kai jie į Maskvą ėjo,

Nes rusai Lietuvoj prieš prancūzus budėjo:

Net Lietuvoj kalbėt užgynė apie karą,

Nes neramumų baidės rusai taip kaip maro.

Tačiau žinia kaip meteoras iš padangių

Atskrisdavo į Lietuvą. Dažnai po langu

Berankis elgeta, jei šeimininks patinka,

Greit išmaldą paėmęs, dairosi aplinkui

Kaip sens karys, dar akylai apžvelgia dvarą.

Ir, jei nemato rusų, žydų ir žandarų,

Tuoj, būdavo, pasako: jis legionistas,

Pasako, kad šį kraštą jis gerai pažįsta,

Ir kaulus bent parnešęs į tėvučių šalį...

Tuoj ponai, būdavo, apstoja ir kaip gali,

Jį meiliai vaišina už stalo pasodinę,

Sueina, būdavo, samdyta net šeimyna.

Jis pasakoja: kaip Dambrauskis generolas

Sugrįžt į Lenkus iš Italų rengias tolio,

Kaip jis tenai tėvynės sūnus jau rikiuoja,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.