Kahalas – Obuchovičius ir Juraha – Petraitis,
Mickevičius – Maleskis, na, ir paskutinė
Byla Soplicos – Grafo knygon įsipynė;
Atmintyje bylų vaizdus tik maino, pina:
Štai priešus, liudininkus Teismas pavadina;
Ir mato jis save, kaip eidams dar iš tolo
Puikiam kontuše taisos stot prieš Tribunolą,
Ranka laikydams kardą žiūri tvarkingumo,
Pašaukęs priešus taria dar visiems: »Ramumo!«
Tačiau svajodams meldžias pagal savo būdą –
Taip pastarasis Lietuvoj Šauklys užsnūdo.
Tai tokiais reikalais anuo metu domėjos
Ramiojoj Lietuvoj, kada svetur tekėjo
Tik kraujas, ašaros, kada kovų garsiųjų
Pulkų narsių karių, patrankų baisingųjų
Viduryje stovėjo tas dievaitis karo,
Kurs erelius sidabro, aukso drąsiai varė
Į savo pulką ir plačiai su jais skrajojo
Po Libiją, po Alpius, Piramidas, Troją,
Marengo, Austerlicą. Pergalę Vergiją
Jis vedės. Bet garbė tų karžygių pašlijo
Vėliau pas Nemuną, kai jie į Maskvą ėjo,
Nes rusai Lietuvoj prieš prancūzus budėjo:
Net Lietuvoj kalbėt užgynė apie karą,
Nes neramumų baidės rusai taip kaip maro.
Tačiau žinia kaip meteoras iš padangių
Atskrisdavo į Lietuvą. Dažnai po langu
Berankis elgeta, jei šeimininks patinka,
Greit išmaldą paėmęs, dairosi aplinkui
Kaip sens karys, dar akylai apžvelgia dvarą.
Ir, jei nemato rusų, žydų ir žandarų,
Tuoj, būdavo, pasako: jis legionistas,
Pasako, kad šį kraštą jis gerai pažįsta,
Ir kaulus bent parnešęs į tėvučių šalį...
Tuoj ponai, būdavo, apstoja ir kaip gali,
Jį meiliai vaišina už stalo pasodinę,
Sueina, būdavo, samdyta net šeimyna.
Jis pasakoja: kaip Dambrauskis generolas
Sugrįžt į Lenkus iš Italų rengias tolio,
Kaip jis tenai tėvynės sūnus jau rikiuoja,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Apie ką svajoja Protazas, užmigdamas su savo bylų knyga? Ką reiškia pasakotojo žodžiai, kad taip užsnūdo „pastarasis Lietuvoj Šauklys“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Protazas tiki, kad Teisėjas, pavaišinęs svečius pilyje, jau įrodė savo teises į ją. Prieš miegą jis varto „vokandos knygą“ su bylomis, ir pavardės jam primena senų teismų vaizdus: jis mato save puikiu kontušu, su kardu, šaukiantį priešus prieš Tribunolą ir tvarkantį salę šūksniu „Ramumo!“. Žodis „pastarasis“ rodo, kad tokių šauklių nebeliks, o kartu su jais nyksta visas senosios bajorų teisės pasaulis. Pasakotojas priduria, kad tokiais reikalais rūpinosi „Ramiojoj Lietuvoj“, kai svetur liejosi kraujas. Į Protazą jis žiūri ir su šypsena, ir su švelniu liūdesiu.
Rašiniui: IstorijaIronija
2. Kaip į tylią 1811 metų Lietuvą ateina žinios apie Napoleono karus ir kaip jos veikia jaunimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rusai draudžia Lietuvoje net kalbėti apie karą, bet žinios vis tiek atskrenda „kaip meteoras“. Jas atneša berankis elgeta: nematydamas rusų ir žandarų, jis prisipažįsta esąs legionistas ir pasakoja apie Dambrauskį, Kniazevičių ir legionus. Kartais vienuolis kvestorius slapta parodo laikraštį su legionistų pavardėmis, ir tėvai po daugelio metų sužino apie sūnaus garbingą mirtį. Išgirdęs tokias kalbas, ne vienas jaunuolis naktį nemiega, o rytą bėga per Nemuną į Varšuvos kunigaikštiją, palikęs tėvus ir namus. Taip kuriamas laukimo ir vilties vaizdas.
Rašiniui: TėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.