Ponas Tadas455-460 psl. · apie 20 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės92% kūrinio
455 psl.

Lyg rankoms judina – matyt, dar aiškint turi.

Pirštu dar eksplikuoja ir į delną duria,

Kalbėtojai vis darbus kandidatų mini,

Bet sekas nevienaip, kaip rodo jųjų minos.

»Bajorai antrame būry iš noro klausos;

Ranka tas laiko juostą, tas pakreipęs ausį,

Tas ūsą sukdams dėmesį, matyti, rodo

Ir deda atmintin, tur būt, kiekvieną žodį.

Matyti, kad kalbėtojas linksmai jau žiūri,

Kišenių glosto, lyg balsus jame jau turi.

»Bet trečiame būry visai kitaip jau vyksta:

Kalbėtojai neklauso, jau, matyti, pyksta.

Žiūrėkit! Tie pašokę jau ausis net dengia;

Štai tas klausytojas piktai į priekį žengia!

Kalbėtojui jau graso pilnas sujudimo,

Tur būt, išgirdo priešininkui pagyrimų.

O kitas štai atstatęs kaktą žengti ima,

Lyg bulius, rodos, nor kalbėtoją pasmeigti;

Tie stverias už kardų ir ginklais rengias veikti.

»Tarp tų būrių matyt štai stovi viduryje

456 psl.

Bajoras nepartinis, abejodams bijo,

Už ką duot balsą? lyg likimo klausdams žiūri,

Pirštus štai atkiša ir jau sudėjęs buria,

Akis primerkęs taiko jis į pirštų galą,

Matyt, kad savo balsą jis paves kabalai.

Jei pirštai jo sutaps, tai duos afirmatyvą,

O jeigu nepataikys, mes jis negatyvą.

»Kairėj kitokia scena: ten pas vienuolyną,

Žiūrėkim, matome bajorų kitą minią.

Susėdę senesni, o jaunesni sustoję,

Jiems rūpi, kas yr viduje – akims vadžioja;

Viduj maršalkas, rankoj urną laiko, renka

Balsus ir skaito, o visiems kantrumas senka.

Štai paskutinis balsas; tuoj šauklys surinka

Ir sako vardą išrinktojo valdininko.

»Nurimsta net ir tie, kurie balsus prakišo.

Bet štai bajoras viens į priekį galvą kiša,

Akis išvertęs jau jis nori ką sakyti,

Drąsus ir piktas, rodos, nor visus praryti;

Suprasti lengva, tas bajoras šaukia: Veto!

457 psl.

Žiūrėkit, prasidėjo jau peštynių metas,

Sujudino tas žodis visą plačią minią;

Už ginklų griebias jau, bus kruvina peštynė.

»Bet ten, koridoriuj, ar matot, Geradėjai,

Sens kunigas išeina, arnotą uždėjęs, –

Tai preoras; Sanctissimum iškėlęs laiko,

O skambindamas pàskui jįjį eina vaikas.

Ginklus bajorai lenkia, klaupiasi, žegnojas,

O kunigas ten eina, kur tebekovoja,

Ir kur tik eina, ten sutaiko, nuramina.

»Oi! jūs jaunieji Ponai, tų laikų nežinot!

Kai tarpe mūs bajorų neramių, ginkluotų,

Jokiai policijai valdžia nebuvo duota;

Kol branginta tikyba, elgtasi teisingai,

Garbės pakako, laisvė buvo mūs tvarkinga!

Kitur, girdžiu, valdžia ten tur visokių drabų,

Policininkų, ir žandarų, ir konstabų;

Bet aš, kol tvarką, laikomą ginklu, girdėsiu,

Tai, kaip kitur, ten lasvė būtų, netikėsiu«.

Čia ėmęs tabakinę Podkomožis sako:

458 psl.

»Pons Voiski, gal svečiams klausytis jau pakako

Istorijos, gal atidėt. Tiesa, seimelis

Tas įdomus, bet valgyt nori jau sveteliai«.

Lazdelę Voiskis lenkdamas žemyn į šoną:

»Aukštasis Pone, tarė, padaryk malonę,

Seimelio sceną paskutinę baigti tinka

Maršalką naują štai jau neša šalininkai.

Žiūrėkit, štai bajorai kuopon susigūžę,

Aukštyn kepurės lekia, – vivatai jau ūžia!

O ten, žiūrėkit, stovi nubalsuotas ponas,

Kepurę smaukia tik ir dairosi į šonus,

Pati štai laukdama ten smūgį tą sužino,

Ir vargšė alpsta jau, ją laiko kambarinė.

Juk manė gausiant titulą Aukštai Garbingos,

Ir štai trims metams liksis vėl tiktai Garbinga!«

Čia Voiskis, baigęs aiškint, lazdele pamoja.

Lekajai poromis į salę jau nešioja

Valgius: barščius karališkus ir senovinį

Rasalą, nes tikrai senoviškai gamino:

Pons Voiskis perlų keletą tenai įdėjo

459 psl.

Ir vieną pinigą, nes sekretų mokėjo.

(Rasalas toks galįs net kraują pataisyti.)

Toliau kitoki valgiai, sunku apsakyti!

Vargu toksai žinovas mūs laikais jau rasis,

Atskirt vazas kontūrų, arkasų, blemasų,

Su ingredencijoms pomuchlių, figatelių,

Cibetų, pižmų, tų pinelių ir brunelių;

O kiek žuvų: sausi lašišai, dunojiniai,

Dar ešeriai, venetų ikrai ir turkiniai,

Lydekos ilgos čia, ten pusilgės, ten storos,

Dar plekšnės, karpiai kaimo stalui ir bajorų!

Galop virėjo sekretas – žuvis čieloji:

Įsūdyta galva, toliau kepsnis šaltoji

Ir virta uodega, garuojanti sriuboje.

Svečiai vardais tų valgių net nesidomėjo,

Nė į tą sekretą įdomų nežiūrėjo,

Greit valgė, nes kariai tur gerą apetitą,

Ir tuštino taures greit vieną pàskui kitą.

Kitokią spalvą ir servyzas jau įgavo,

Nutirpus tam baltajam sniegui, sužaliavo,

460 psl.

Nes orui vasaros tos putos nepatiko,

Ir iš to dirbto ledo nieko greit neliko.

Bet taip virtuvės meistrai ten spalvas sutaikė,

Kad iš po sniego gimė naujas metų laikas

Ir pasirodė tuoj pavasaris spalvuotas.

Kaip ant mielių pradėjo augt javai auksuoti.

Kviečių tuoj varpos rodos storos imbierinės,

Rugius vaizduoja jau plokštelės sidabrinės,

Iš šokolado grikiai dailiai padaryti,

Štai obuolių ir kriaušių sodas jau matyti.

Vos tik svečiai pradėjo vasaron žiūrėti,

Veltui jau nori, kad nors kiek ji pailgėtų,

Servyzas maino savo kelią kaip planeta,

Javai nuo šilumos jau aukso rūbą meta;

Jau gelsta žolės, lapai mainos raudonėja,

Žemyn jau puola lyg nuo rudeninio vėjo;

Ir pagaliau tie medžiai, vaizdą taip dabinę,

Žiedais ir vaisiais buvę taip apsikabinę,

Dabar lyg būtų vėjas koks audros nupūtęs,

Nuogi jau: styri tik cinamonų lazdutės,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip per puotą keičiasi cukrinis servyzas ir kaip šį vaizdą galima suprasti?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Iš pradžių servyzas atrodo kaip žiema: viduryje konfitūrų šilas, aplinkui sodybos su stogais iš cukraus putų, o kraštuose porcelianinės figūros vaizduoja seimelį. Svečiams valgant, sniegas tirpsta ir pasirodo pavasaris, paskui auksiniai javai, o galiausiai medžiai lieka nuogi kaip rudenį. Paskutinėje senoviškoje puotoje šis vaizdas rodo bėgantį laiką: kaip metai, baigiasi ir senasis bajorų pasaulis.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.