»Pons Voiski, gal svečiams klausytis jau pakako
Istorijos, gal atidėt. Tiesa, seimelis
Tas įdomus, bet valgyt nori jau sveteliai«.
Lazdelę Voiskis lenkdamas žemyn į šoną:
»Aukštasis Pone, tarė, padaryk malonę,
Seimelio sceną paskutinę baigti tinka
Maršalką naują štai jau neša šalininkai.
Žiūrėkit, štai bajorai kuopon susigūžę,
Aukštyn kepurės lekia, – vivatai jau ūžia!
O ten, žiūrėkit, stovi nubalsuotas ponas,
Kepurę smaukia tik ir dairosi į šonus,
Pati štai laukdama ten smūgį tą sužino,
Ir vargšė alpsta jau, ją laiko kambarinė.
Juk manė gausiant titulą Aukštai Garbingos,
Ir štai trims metams liksis vėl tiktai Garbinga!«
Čia Voiskis, baigęs aiškint, lazdele pamoja.
Lekajai poromis į salę jau nešioja
Valgius: barščius karališkus ir senovinį
Rasalą, nes tikrai senoviškai gamino:
Pons Voiskis perlų keletą tenai įdėjo
Ir vieną pinigą, nes sekretų mokėjo.
(Rasalas toks galįs net kraują pataisyti.)
Toliau kitoki valgiai, sunku apsakyti!
Vargu toksai žinovas mūs laikais jau rasis,
Atskirt vazas kontūrų, arkasų, blemasų,
Su ingredencijoms pomuchlių, figatelių,
Cibetų, pižmų, tų pinelių ir brunelių;
O kiek žuvų: sausi lašišai, dunojiniai,
Dar ešeriai, venetų ikrai ir turkiniai,
Lydekos ilgos čia, ten pusilgės, ten storos,
Dar plekšnės, karpiai kaimo stalui ir bajorų!
Galop virėjo sekretas – žuvis čieloji:
Įsūdyta galva, toliau kepsnis šaltoji
Ir virta uodega, garuojanti sriuboje.
Svečiai vardais tų valgių net nesidomėjo,
Nė į tą sekretą įdomų nežiūrėjo,
Greit valgė, nes kariai tur gerą apetitą,
Ir tuštino taures greit vieną pàskui kitą.
Kitokią spalvą ir servyzas jau įgavo,
Nutirpus tam baltajam sniegui, sužaliavo,
Nes orui vasaros tos putos nepatiko,
Ir iš to dirbto ledo nieko greit neliko.
Bet taip virtuvės meistrai ten spalvas sutaikė,
Kad iš po sniego gimė naujas metų laikas
Ir pasirodė tuoj pavasaris spalvuotas.
Kaip ant mielių pradėjo augt javai auksuoti.
Kviečių tuoj varpos rodos storos imbierinės,
Rugius vaizduoja jau plokštelės sidabrinės,
Iš šokolado grikiai dailiai padaryti,
Štai obuolių ir kriaušių sodas jau matyti.
Vos tik svečiai pradėjo vasaron žiūrėti,
Veltui jau nori, kad nors kiek ji pailgėtų,
Servyzas maino savo kelią kaip planeta,
Javai nuo šilumos jau aukso rūbą meta;
Jau gelsta žolės, lapai mainos raudonėja,
Žemyn jau puola lyg nuo rudeninio vėjo;
Ir pagaliau tie medžiai, vaizdą taip dabinę,
Žiedais ir vaisiais buvę taip apsikabinę,
Dabar lyg būtų vėjas koks audros nupūtęs,
Nuogi jau: styri tik cinamonų lazdutės,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.