Ir vieną pinigą, nes sekretų mokėjo.
(Rasalas toks galįs net kraują pataisyti.)
Toliau kitoki valgiai, sunku apsakyti!
Vargu toksai žinovas mūs laikais jau rasis,
Atskirt vazas kontūrų, arkasų, blemasų,
Su ingredencijoms pomuchlių, figatelių,
Cibetų, pižmų, tų pinelių ir brunelių;
O kiek žuvų: sausi lašišai, dunojiniai,
Dar ešeriai, venetų ikrai ir turkiniai,
Lydekos ilgos čia, ten pusilgės, ten storos,
Dar plekšnės, karpiai kaimo stalui ir bajorų!
Galop virėjo sekretas – žuvis čieloji:
Įsūdyta galva, toliau kepsnis šaltoji
Ir virta uodega, garuojanti sriuboje.
Svečiai vardais tų valgių net nesidomėjo,
Nė į tą sekretą įdomų nežiūrėjo,
Greit valgė, nes kariai tur gerą apetitą,
Ir tuštino taures greit vieną pàskui kitą.
Kitokią spalvą ir servyzas jau įgavo,
Nutirpus tam baltajam sniegui, sužaliavo,
Nes orui vasaros tos putos nepatiko,
Ir iš to dirbto ledo nieko greit neliko.
Bet taip virtuvės meistrai ten spalvas sutaikė,
Kad iš po sniego gimė naujas metų laikas
Ir pasirodė tuoj pavasaris spalvuotas.
Kaip ant mielių pradėjo augt javai auksuoti.
Kviečių tuoj varpos rodos storos imbierinės,
Rugius vaizduoja jau plokštelės sidabrinės,
Iš šokolado grikiai dailiai padaryti,
Štai obuolių ir kriaušių sodas jau matyti.
Vos tik svečiai pradėjo vasaron žiūrėti,
Veltui jau nori, kad nors kiek ji pailgėtų,
Servyzas maino savo kelią kaip planeta,
Javai nuo šilumos jau aukso rūbą meta;
Jau gelsta žolės, lapai mainos raudonėja,
Žemyn jau puola lyg nuo rudeninio vėjo;
Ir pagaliau tie medžiai, vaizdą taip dabinę,
Žiedais ir vaisiais buvę taip apsikabinę,
Dabar lyg būtų vėjas koks audros nupūtęs,
Nuogi jau: styri tik cinamonų lazdutės,
Ir, vietoje pušų, givircų tik šakelės,
Ir ima irt jau spyglės, kimelių grūdeliai.
Svečiai, kur vyną gėrė, šakutes jau laužė,
Net kelmus rovė ir kaip užkandį juos graužė.
Pons Voiskis vaikščiojo aplink servyzą savo
Ir džiaugdamasis juo širdyje triumfavo.
Dambrauskis Henrikas iš vietos pasikėlė,
Sakydams: »Ponas Voiski, chinų gal šešėliai?
Pineti čia tarnyboj velnią gal paliko,
Kad Lietuvoj servyzai toki neišnyko,
Kad vaišinti ik šiol senoviškai dar gali?
Sakyk, nes pamiršau jau savo gimtą šalį«.
Čia Voiskis lenkdamasis tarė: »Ne, Aukštasis
Pons Generole, kunštas čia ne prakeiktasis!
Čionai tik palikimas iškilmių senųjų,
Kur buvo keliamos tik ponų garsingųjų,
Kol Lenkijai galybėje nebuvo lygaus,
O padariau, ką išskaičiau iš šitos knygos.
Paklausei, ar pas mus tuos papročius daboja?
Graudu! bet skverbias Lietuvon mada naujoji.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.