Žiūrėkit, prasidėjo jau peštynių metas,
Sujudino tas žodis visą plačią minią;
Už ginklų griebias jau, bus kruvina peštynė.
»Bet ten, koridoriuj, ar matot, Geradėjai,
Sens kunigas išeina, arnotą uždėjęs, –
Tai preoras; Sanctissimum iškėlęs laiko,
O skambindamas pàskui jįjį eina vaikas.
Ginklus bajorai lenkia, klaupiasi, žegnojas,
O kunigas ten eina, kur tebekovoja,
Ir kur tik eina, ten sutaiko, nuramina.
»Oi! jūs jaunieji Ponai, tų laikų nežinot!
Kai tarpe mūs bajorų neramių, ginkluotų,
Jokiai policijai valdžia nebuvo duota;
Kol branginta tikyba, elgtasi teisingai,
Garbės pakako, laisvė buvo mūs tvarkinga!
Kitur, girdžiu, valdžia ten tur visokių drabų,
Policininkų, ir žandarų, ir konstabų;
Bet aš, kol tvarką, laikomą ginklu, girdėsiu,
Tai, kaip kitur, ten lasvė būtų, netikėsiu«.
Čia ėmęs tabakinę Podkomožis sako:
»Pons Voiski, gal svečiams klausytis jau pakako
Istorijos, gal atidėt. Tiesa, seimelis
Tas įdomus, bet valgyt nori jau sveteliai«.
Lazdelę Voiskis lenkdamas žemyn į šoną:
»Aukštasis Pone, tarė, padaryk malonę,
Seimelio sceną paskutinę baigti tinka
Maršalką naują štai jau neša šalininkai.
Žiūrėkit, štai bajorai kuopon susigūžę,
Aukštyn kepurės lekia, – vivatai jau ūžia!
O ten, žiūrėkit, stovi nubalsuotas ponas,
Kepurę smaukia tik ir dairosi į šonus,
Pati štai laukdama ten smūgį tą sužino,
Ir vargšė alpsta jau, ją laiko kambarinė.
Juk manė gausiant titulą Aukštai Garbingos,
Ir štai trims metams liksis vėl tiktai Garbinga!«
Čia Voiskis, baigęs aiškint, lazdele pamoja.
Lekajai poromis į salę jau nešioja
Valgius: barščius karališkus ir senovinį
Rasalą, nes tikrai senoviškai gamino:
Pons Voiskis perlų keletą tenai įdėjo
Ir vieną pinigą, nes sekretų mokėjo.
(Rasalas toks galįs net kraują pataisyti.)
Toliau kitoki valgiai, sunku apsakyti!
Vargu toksai žinovas mūs laikais jau rasis,
Atskirt vazas kontūrų, arkasų, blemasų,
Su ingredencijoms pomuchlių, figatelių,
Cibetų, pižmų, tų pinelių ir brunelių;
O kiek žuvų: sausi lašišai, dunojiniai,
Dar ešeriai, venetų ikrai ir turkiniai,
Lydekos ilgos čia, ten pusilgės, ten storos,
Dar plekšnės, karpiai kaimo stalui ir bajorų!
Galop virėjo sekretas – žuvis čieloji:
Įsūdyta galva, toliau kepsnis šaltoji
Ir virta uodega, garuojanti sriuboje.
Svečiai vardais tų valgių net nesidomėjo,
Nė į tą sekretą įdomų nežiūrėjo,
Greit valgė, nes kariai tur gerą apetitą,
Ir tuštino taures greit vieną pàskui kitą.
Kitokią spalvą ir servyzas jau įgavo,
Nutirpus tam baltajam sniegui, sužaliavo,
Nes orui vasaros tos putos nepatiko,
Ir iš to dirbto ledo nieko greit neliko.
Bet taip virtuvės meistrai ten spalvas sutaikė,
Kad iš po sniego gimė naujas metų laikas
Ir pasirodė tuoj pavasaris spalvuotas.
Kaip ant mielių pradėjo augt javai auksuoti.
Kviečių tuoj varpos rodos storos imbierinės,
Rugius vaizduoja jau plokštelės sidabrinės,
Iš šokolado grikiai dailiai padaryti,
Štai obuolių ir kriaušių sodas jau matyti.
Vos tik svečiai pradėjo vasaron žiūrėti,
Veltui jau nori, kad nors kiek ji pailgėtų,
Servyzas maino savo kelią kaip planeta,
Javai nuo šilumos jau aukso rūbą meta;
Jau gelsta žolės, lapai mainos raudonėja,
Žemyn jau puola lyg nuo rudeninio vėjo;
Ir pagaliau tie medžiai, vaizdą taip dabinę,
Žiedais ir vaisiais buvę taip apsikabinę,
Dabar lyg būtų vėjas koks audros nupūtęs,
Nuogi jau: styri tik cinamonų lazdutės,
Ir, vietoje pušų, givircų tik šakelės,
Ir ima irt jau spyglės, kimelių grūdeliai.
Svečiai, kur vyną gėrė, šakutes jau laužė,
Net kelmus rovė ir kaip užkandį juos graužė.
Pons Voiskis vaikščiojo aplink servyzą savo
Ir džiaugdamasis juo širdyje triumfavo.
Dambrauskis Henrikas iš vietos pasikėlė,
Sakydams: »Ponas Voiski, chinų gal šešėliai?
Pineti čia tarnyboj velnią gal paliko,
Kad Lietuvoj servyzai toki neišnyko,
Kad vaišinti ik šiol senoviškai dar gali?
Sakyk, nes pamiršau jau savo gimtą šalį«.
Čia Voiskis lenkdamasis tarė: »Ne, Aukštasis
Pons Generole, kunštas čia ne prakeiktasis!
Čionai tik palikimas iškilmių senųjų,
Kur buvo keliamos tik ponų garsingųjų,
Kol Lenkijai galybėje nebuvo lygaus,
O padariau, ką išskaičiau iš šitos knygos.
Paklausei, ar pas mus tuos papročius daboja?
Graudu! bet skverbias Lietuvon mada naujoji.
Dažnai kai kas pasako, tai esą nerimta,
Kaip žydas šykštisi, nenor svečių priimti,
Vengrinio gailisi, o geria tą velninį
Maskolių, net šampaną, bet užtat madinį;
O vakarais kortuodams nežiūri ar dora,
Išleidžia vaišių pinigus šimtams bajorų.
Net (pasakysiu atvirai, kas skauda širdį,
Te Podkomožis neužpyksta, nors ir girdi):
Kai šį servyzą šiandien ruošti aš ėmiausi,
Tai net ir Podkomožis, kur jį dėsi, klausė!
Ir sakė mašina ta nuobodi, pasenus,
Vaikams tik žaisti, bet jau ponams atgyvenus,
Jo žodžiais tariant, tokioms vaišėms ji netikus!
Teisėjas! net Teisėjas sakė, kad nevykus!
O visgi sprendžiu, Tamstas jis suįdomavo,
Matau, kad kunštas tas šioms vaišėms patarnavo!
Ir nežinau, ar Soplicovui teks turėti
Tokia okazija, tokius svečius regėti.
Matau, Pons Generolas vaišėse domingas,
Priimk tad šitą knygą, Tamstai bus naudinga,
Kai vaišes teks kur kelti del garbingų ponų,
Monarkų, net ir del paties Napoleono.
Bet leisk, kol knygą Tamstai dar nepaaukavęs,
Papasakoti, kaip esu aš jąją gavęs«.
Čia ėmė kilt ūžimas; daug balsų sušuko:
»Valio, tegu gyvuoja Varpinės Gaidukas!«
Į kiemą tarp bajorų jau Motiejus suko.
Už rankos senį Mackų paėmė Teisėjas
Ir ten jį pasodino, kur vadai sėdėjo,
Sakydams: »Pons Motiejau, koks esi kaimynas,
Vėlai taip atvyksti, jau geriame tik vyną«.
»Anksti, Dobžinskis tarė, valgau, ir negerti
Čia atvykau, tiktai namie nestengiau tverti,
Norėjau tautinius pulkus mūs paregėti,
O čia nei šis nei tas! – bet ką čionai kalbėti.
Bajorai prievarta vidun štai įvadino,
O Tamsta tuoj už stalo – dėkui tad kaimyne!«
Tai taręs priešais lėkštę apverstą padėjo,
Nevalgys, reiškia, ir tylėdamas šmorėjo.
»Argi matau, Dambrauskis tarė, Geradėją
Dobžinskį, tą Kosciuškos garsųjį kirtėją,
Motiejų Rykštę! vardą tavo man patirti
Jau teko. Ir sakyk, toks stangus vis ir tvirtas!
Kiek metų jau praėjo! Aš jau veik pasenęs,
Kniazevičius taip pat jau žilas, pagyvenęs,
O tu galėtum su jaunaisiais eit lenktynių,
Ir Rykštė ta pati gal, kaip aną gadynę;
Girdėjau, Maskolius mokėjai pamankštyti.
Bet kur gi tavo broliai? Geisčiau juos matyti,
Išvysti tuos Peilius, tuos Skustuvus aštriuosius,
Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius«.
Teisėjas tarė: »Generole, jų draugiją
Praretino mūšys, visi Kunigaikštijoj;
Tur būt, įstojo ten į kokį legioną!«
»Tiesa, – pasakė vienas šefas eskardono, –
Turiu antrojoj kuopoj ūsais veik mastiniais
Dobžinskį vachmistrą, kurs Krapyla vadinas,
Jį Lietuvos lokiu kariai vadint priprato.
Jei liepsi, Generole, jis ateis bematant«.
Poručnikas čia tarė: »Ir pas mus dar buvo
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko tikėjosi Mackus, atvykęs į puotą, ir kodėl jis nevalgo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mackus sako atvykęs ne valgyti ir gerti: jis norėjo pamatyti „tautinius pulkus“. Bet tai, ką mato, jam „nei šis nei tas“. Teisėjas jį pasodina prie generolų, bet Mackus priešais save padeda apverstą lėkštę, ženklą, kad nevalgys, ir tyli. Senasis konfederatas lieka nepatenkintas, nors visi aplinkui džiūgauja.
Rašiniui: Istorija
2. Kaip per puotą keičiasi cukrinis servyzas ir kaip šį vaizdą galima suprasti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iš pradžių servyzas atrodo kaip žiema: viduryje konfitūrų šilas, aplinkui sodybos su stogais iš cukraus putų, o kraštuose porcelianinės figūros vaizduoja seimelį. Svečiams valgant, sniegas tirpsta ir pasirodo pavasaris, paskui auksiniai javai, o galiausiai medžiai lieka nuogi kaip rudenį. Paskutinėje senoviškoje puotoje šis vaizdas rodo bėgantį laiką: kaip metai, baigiasi ir senasis bajorų pasaulis.
Rašiniui: Istorija
3. Kodėl Gervazas atiduoda savo Peiliuką generolui Kniazevičiui ir ką ši scena reiškia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Generolas Dambrauskis nori pamatyti garsiuosius Dobžinės bajorus, „Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius“. Gervazas prisistato su Peiliuku ir didžiuojasi, kad šiuo ginklu kovojo tik atvirai, išskyrus vieną kartą, kai nužudė beginklį, „pro publico bono“. Kai Kniazevičius lengvai pakelia patį Peiliuką ir pamosuoja juo senoviškais lenkų fechtavimo smūgiais, Gervazas apsiverkia ir atiduoda tai, ką turi brangiausio: ginklą, kurį mylėjo „Kaip pačią ir kaip vaiką“. Dabar jis gali mirti ramus, nes ginklas nesurūdys. Senosios bajorų Lietuvos ginklas pereina naujajai kariuomenei, kuri kovos už Tėvynę.
Rašiniui: IstorijaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.