Dažnai kai kas pasako, tai esą nerimta,
Kaip žydas šykštisi, nenor svečių priimti,
Vengrinio gailisi, o geria tą velninį
Maskolių, net šampaną, bet užtat madinį;
O vakarais kortuodams nežiūri ar dora,
Išleidžia vaišių pinigus šimtams bajorų.
Net (pasakysiu atvirai, kas skauda širdį,
Te Podkomožis neužpyksta, nors ir girdi):
Kai šį servyzą šiandien ruošti aš ėmiausi,
Tai net ir Podkomožis, kur jį dėsi, klausė!
Ir sakė mašina ta nuobodi, pasenus,
Vaikams tik žaisti, bet jau ponams atgyvenus,
Jo žodžiais tariant, tokioms vaišėms ji netikus!
Teisėjas! net Teisėjas sakė, kad nevykus!
O visgi sprendžiu, Tamstas jis suįdomavo,
Matau, kad kunštas tas šioms vaišėms patarnavo!
Ir nežinau, ar Soplicovui teks turėti
Tokia okazija, tokius svečius regėti.
Matau, Pons Generolas vaišėse domingas,
Priimk tad šitą knygą, Tamstai bus naudinga,
Kai vaišes teks kur kelti del garbingų ponų,
Monarkų, net ir del paties Napoleono.
Bet leisk, kol knygą Tamstai dar nepaaukavęs,
Papasakoti, kaip esu aš jąją gavęs«.
Čia ėmė kilt ūžimas; daug balsų sušuko:
»Valio, tegu gyvuoja Varpinės Gaidukas!«
Į kiemą tarp bajorų jau Motiejus suko.
Už rankos senį Mackų paėmė Teisėjas
Ir ten jį pasodino, kur vadai sėdėjo,
Sakydams: »Pons Motiejau, koks esi kaimynas,
Vėlai taip atvyksti, jau geriame tik vyną«.
»Anksti, Dobžinskis tarė, valgau, ir negerti
Čia atvykau, tiktai namie nestengiau tverti,
Norėjau tautinius pulkus mūs paregėti,
O čia nei šis nei tas! – bet ką čionai kalbėti.
Bajorai prievarta vidun štai įvadino,
O Tamsta tuoj už stalo – dėkui tad kaimyne!«
Tai taręs priešais lėkštę apverstą padėjo,
Nevalgys, reiškia, ir tylėdamas šmorėjo.
»Argi matau, Dambrauskis tarė, Geradėją
Dobžinskį, tą Kosciuškos garsųjį kirtėją,
Motiejų Rykštę! vardą tavo man patirti
Jau teko. Ir sakyk, toks stangus vis ir tvirtas!
Kiek metų jau praėjo! Aš jau veik pasenęs,
Kniazevičius taip pat jau žilas, pagyvenęs,
O tu galėtum su jaunaisiais eit lenktynių,
Ir Rykštė ta pati gal, kaip aną gadynę;
Girdėjau, Maskolius mokėjai pamankštyti.
Bet kur gi tavo broliai? Geisčiau juos matyti,
Išvysti tuos Peilius, tuos Skustuvus aštriuosius,
Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius«.
Teisėjas tarė: »Generole, jų draugiją
Praretino mūšys, visi Kunigaikštijoj;
Tur būt, įstojo ten į kokį legioną!«
»Tiesa, – pasakė vienas šefas eskardono, –
Turiu antrojoj kuopoj ūsais veik mastiniais
Dobžinskį vachmistrą, kurs Krapyla vadinas,
Jį Lietuvos lokiu kariai vadint priprato.
Jei liepsi, Generole, jis ateis bematant«.
Poručnikas čia tarė: »Ir pas mus dar buvo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.