Ponas Tadas464 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės92% kūrinio
464 psl.

Dobžinskį, tą Kosciuškos garsųjį kirtėją,

Motiejų Rykštę! vardą tavo man patirti

Jau teko. Ir sakyk, toks stangus vis ir tvirtas!

Kiek metų jau praėjo! Aš jau veik pasenęs,

Kniazevičius taip pat jau žilas, pagyvenęs,

O tu galėtum su jaunaisiais eit lenktynių,

Ir Rykštė ta pati gal, kaip aną gadynę;

Girdėjau, Maskolius mokėjai pamankštyti.

Bet kur gi tavo broliai? Geisčiau juos matyti,

Išvysti tuos Peilius, tuos Skustuvus aštriuosius,

Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius«.

Teisėjas tarė: »Generole, jų draugiją

Praretino mūšys, visi Kunigaikštijoj;

Tur būt, įstojo ten į kokį legioną!«

»Tiesa, – pasakė vienas šefas eskardono, –

Turiu antrojoj kuopoj ūsais veik mastiniais

Dobžinskį vachmistrą, kurs Krapyla vadinas,

Jį Lietuvos lokiu kariai vadint priprato.

Jei liepsi, Generole, jis ateis bematant«.

Poručnikas čia tarė: »Ir pas mus dar buvo

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Gervazas atiduoda savo Peiliuką generolui Kniazevičiui ir ką ši scena reiškia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Generolas Dambrauskis nori pamatyti garsiuosius Dobžinės bajorus, „Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius“. Gervazas prisistato su Peiliuku ir didžiuojasi, kad šiuo ginklu kovojo tik atvirai, išskyrus vieną kartą, kai nužudė beginklį, „pro publico bono“. Kai Kniazevičius lengvai pakelia patį Peiliuką ir pamosuoja juo senoviškais lenkų fechtavimo smūgiais, Gervazas apsiverkia ir atiduoda tai, ką turi brangiausio: ginklą, kurį mylėjo „Kaip pačią ir kaip vaiką“. Dabar jis gali mirti ramus, nes ginklas nesurūdys. Senosios bajorų Lietuvos ginklas pereina naujajai kariuomenei, kuri kovos už Tėvynę.

Rašiniui: IstorijaTėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.