Kai vaišes teks kur kelti del garbingų ponų,
Monarkų, net ir del paties Napoleono.
Bet leisk, kol knygą Tamstai dar nepaaukavęs,
Papasakoti, kaip esu aš jąją gavęs«.
Čia ėmė kilt ūžimas; daug balsų sušuko:
»Valio, tegu gyvuoja Varpinės Gaidukas!«
Į kiemą tarp bajorų jau Motiejus suko.
Už rankos senį Mackų paėmė Teisėjas
Ir ten jį pasodino, kur vadai sėdėjo,
Sakydams: »Pons Motiejau, koks esi kaimynas,
Vėlai taip atvyksti, jau geriame tik vyną«.
»Anksti, Dobžinskis tarė, valgau, ir negerti
Čia atvykau, tiktai namie nestengiau tverti,
Norėjau tautinius pulkus mūs paregėti,
O čia nei šis nei tas! – bet ką čionai kalbėti.
Bajorai prievarta vidun štai įvadino,
O Tamsta tuoj už stalo – dėkui tad kaimyne!«
Tai taręs priešais lėkštę apverstą padėjo,
Nevalgys, reiškia, ir tylėdamas šmorėjo.
»Argi matau, Dambrauskis tarė, Geradėją
Dobžinskį, tą Kosciuškos garsųjį kirtėją,
Motiejų Rykštę! vardą tavo man patirti
Jau teko. Ir sakyk, toks stangus vis ir tvirtas!
Kiek metų jau praėjo! Aš jau veik pasenęs,
Kniazevičius taip pat jau žilas, pagyvenęs,
O tu galėtum su jaunaisiais eit lenktynių,
Ir Rykštė ta pati gal, kaip aną gadynę;
Girdėjau, Maskolius mokėjai pamankštyti.
Bet kur gi tavo broliai? Geisčiau juos matyti,
Išvysti tuos Peilius, tuos Skustuvus aštriuosius,
Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius«.
Teisėjas tarė: »Generole, jų draugiją
Praretino mūšys, visi Kunigaikštijoj;
Tur būt, įstojo ten į kokį legioną!«
»Tiesa, – pasakė vienas šefas eskardono, –
Turiu antrojoj kuopoj ūsais veik mastiniais
Dobžinskį vachmistrą, kurs Krapyla vadinas,
Jį Lietuvos lokiu kariai vadint priprato.
Jei liepsi, Generole, jis ateis bematant«.
Poručnikas čia tarė: »Ir pas mus dar buvo
Keli iš Lietuvos, jų vienas tai Skustuvas,
O kits tai su tromblonu jodo į flankierius;
Taip pat šaulių pulke Dobžinskių grenadierių
Yra keli«.
»Bet, bet argi ten būtų trūkę
Jų vado, tarė Generolas, to Peiliuko,
Apie kurį Pons Voiskis daug tiek prikalbėjo,
Lyg rodos būtų jis jau milžinų eilėje«.
»Peiliukas, tarė Voiskis, nors neegzuliavo,
Bet, vengdams tardymo teismų, miškuos vadavos;
Per žiemą ten išbuvo, bet dabar parvykęs.
Ir šiais karų laikais šiam tam dar būtų tikęs,
Tai žmogus karžygys, kovot galėtų dailiai,
Tik metai jau perdaug jį slėgti ima, gaila.
Bet štai jis!«
Voiskis čia į priemenę žiūrėjo,
Kurioj tarnai, kaimiečiai grūsdamies stovėjo,
O virš visų galvų gelsvai blizgėjo plikė,
Kurią pilnam mėnuliui lygint būtų tikę;
Galva ta rodėsi ir slapstėsi minioje,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.