Dobžinskį, tą Kosciuškos garsųjį kirtėją,
Motiejų Rykštę! vardą tavo man patirti
Jau teko. Ir sakyk, toks stangus vis ir tvirtas!
Kiek metų jau praėjo! Aš jau veik pasenęs,
Kniazevičius taip pat jau žilas, pagyvenęs,
O tu galėtum su jaunaisiais eit lenktynių,
Ir Rykštė ta pati gal, kaip aną gadynę;
Girdėjau, Maskolius mokėjai pamankštyti.
Bet kur gi tavo broliai? Geisčiau juos matyti,
Išvysti tuos Peilius, tuos Skustuvus aštriuosius,
Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius«.
Teisėjas tarė: »Generole, jų draugiją
Praretino mūšys, visi Kunigaikštijoj;
Tur būt, įstojo ten į kokį legioną!«
»Tiesa, – pasakė vienas šefas eskardono, –
Turiu antrojoj kuopoj ūsais veik mastiniais
Dobžinskį vachmistrą, kurs Krapyla vadinas,
Jį Lietuvos lokiu kariai vadint priprato.
Jei liepsi, Generole, jis ateis bematant«.
Poručnikas čia tarė: »Ir pas mus dar buvo
Keli iš Lietuvos, jų vienas tai Skustuvas,
O kits tai su tromblonu jodo į flankierius;
Taip pat šaulių pulke Dobžinskių grenadierių
Yra keli«.
»Bet, bet argi ten būtų trūkę
Jų vado, tarė Generolas, to Peiliuko,
Apie kurį Pons Voiskis daug tiek prikalbėjo,
Lyg rodos būtų jis jau milžinų eilėje«.
»Peiliukas, tarė Voiskis, nors neegzuliavo,
Bet, vengdams tardymo teismų, miškuos vadavos;
Per žiemą ten išbuvo, bet dabar parvykęs.
Ir šiais karų laikais šiam tam dar būtų tikęs,
Tai žmogus karžygys, kovot galėtų dailiai,
Tik metai jau perdaug jį slėgti ima, gaila.
Bet štai jis!«
Voiskis čia į priemenę žiūrėjo,
Kurioj tarnai, kaimiečiai grūsdamies stovėjo,
O virš visų galvų gelsvai blizgėjo plikė,
Kurią pilnam mėnuliui lygint būtų tikę;
Galva ta rodėsi ir slapstėsi minioje,
Nes eidams lankstėsi, kol prieš vadus sustojo,
Sakydams:
»Didis mūsų Gerbiamas Etmone,
Ar Generole, kaip ten tituluoti Poną,
Esu Rembaila, stojuos, nes esi pašaukęs
Su Peiliuku, kuris garbės geros sulaukė,
Garbė ta ne dabučiuos, plieno tik jėgoje,
Kad apie jį net Pons Aukštasis sužinojai.
Kad jis kalbėt mokėtų, gal ir pasakytų
Ką nors ir gal pagirtų seną ranką šitą,
Kuri tarnavo, Dievui dėkui, ne iš baimės,
Bet tik Tėvynės labui ir Horeškų laimei,
Plačiai dar apie tai papasakoja kaime.
Ponuti! raštininkas retas proventinis
Tiek plunksnų drožęs, kiek jisai galvų mėginęs.
Tai ilgas skaitymas! O kiek ausų ir nosių!
O nėr karbų nei ašmenyse nei kriaunose,
Nesutepė dar jį beginklių užmušimai:
Tik atvira kova ir dvikovos puolimai.
Tik kartą! Viešpatie, suteik jam atleidimą!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.