Ponas Tadas465-466 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės93% kūrinio
465 psl.

Keli iš Lietuvos, jų vienas tai Skustuvas,

O kits tai su tromblonu jodo į flankierius;

Taip pat šaulių pulke Dobžinskių grenadierių

Yra keli«.

»Bet, bet argi ten būtų trūkę

Jų vado, tarė Generolas, to Peiliuko,

Apie kurį Pons Voiskis daug tiek prikalbėjo,

Lyg rodos būtų jis jau milžinų eilėje«.

»Peiliukas, tarė Voiskis, nors neegzuliavo,

Bet, vengdams tardymo teismų, miškuos vadavos;

Per žiemą ten išbuvo, bet dabar parvykęs.

Ir šiais karų laikais šiam tam dar būtų tikęs,

Tai žmogus karžygys, kovot galėtų dailiai,

Tik metai jau perdaug jį slėgti ima, gaila.

Bet štai jis!«

Voiskis čia į priemenę žiūrėjo,

Kurioj tarnai, kaimiečiai grūsdamies stovėjo,

O virš visų galvų gelsvai blizgėjo plikė,

Kurią pilnam mėnuliui lygint būtų tikę;

Galva ta rodėsi ir slapstėsi minioje,

466 psl.

Nes eidams lankstėsi, kol prieš vadus sustojo,

Sakydams:

»Didis mūsų Gerbiamas Etmone,

Ar Generole, kaip ten tituluoti Poną,

Esu Rembaila, stojuos, nes esi pašaukęs

Su Peiliuku, kuris garbės geros sulaukė,

Garbė ta ne dabučiuos, plieno tik jėgoje,

Kad apie jį net Pons Aukštasis sužinojai.

Kad jis kalbėt mokėtų, gal ir pasakytų

Ką nors ir gal pagirtų seną ranką šitą,

Kuri tarnavo, Dievui dėkui, ne iš baimės,

Bet tik Tėvynės labui ir Horeškų laimei,

Plačiai dar apie tai papasakoja kaime.

Ponuti! raštininkas retas proventinis

Tiek plunksnų drožęs, kiek jisai galvų mėginęs.

Tai ilgas skaitymas! O kiek ausų ir nosių!

O nėr karbų nei ašmenyse nei kriaunose,

Nesutepė dar jį beginklių užmušimai:

Tik atvira kova ir dvikovos puolimai.

Tik kartą! Viešpatie, suteik jam atleidimą!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Gervazas atiduoda savo Peiliuką generolui Kniazevičiui ir ką ši scena reiškia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Generolas Dambrauskis nori pamatyti garsiuosius Dobžinės bajorus, „Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius“. Gervazas prisistato su Peiliuku ir didžiuojasi, kad šiuo ginklu kovojo tik atvirai, išskyrus vieną kartą, kai nužudė beginklį, „pro publico bono“. Kai Kniazevičius lengvai pakelia patį Peiliuką ir pamosuoja juo senoviškais lenkų fechtavimo smūgiais, Gervazas apsiverkia ir atiduoda tai, ką turi brangiausio: ginklą, kurį mylėjo „Kaip pačią ir kaip vaiką“. Dabar jis gali mirti ramus, nes ginklas nesurūdys. Senosios bajorų Lietuvos ginklas pereina naujajai kariuomenei, kuri kovos už Tėvynę.

Rašiniui: IstorijaTėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.