Nes eidams lankstėsi, kol prieš vadus sustojo,
Sakydams:
»Didis mūsų Gerbiamas Etmone,
Ar Generole, kaip ten tituluoti Poną,
Esu Rembaila, stojuos, nes esi pašaukęs
Su Peiliuku, kuris garbės geros sulaukė,
Garbė ta ne dabučiuos, plieno tik jėgoje,
Kad apie jį net Pons Aukštasis sužinojai.
Kad jis kalbėt mokėtų, gal ir pasakytų
Ką nors ir gal pagirtų seną ranką šitą,
Kuri tarnavo, Dievui dėkui, ne iš baimės,
Bet tik Tėvynės labui ir Horeškų laimei,
Plačiai dar apie tai papasakoja kaime.
Ponuti! raštininkas retas proventinis
Tiek plunksnų drožęs, kiek jisai galvų mėginęs.
Tai ilgas skaitymas! O kiek ausų ir nosių!
O nėr karbų nei ašmenyse nei kriaunose,
Nesutepė dar jį beginklių užmušimai:
Tik atvira kova ir dvikovos puolimai.
Tik kartą! Viešpatie, suteik jam atleidimą!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Gervazas atiduoda savo Peiliuką generolui Kniazevičiui ir ką ši scena reiškia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Generolas Dambrauskis nori pamatyti garsiuosius Dobžinės bajorus, „Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius“. Gervazas prisistato su Peiliuku ir didžiuojasi, kad šiuo ginklu kovojo tik atvirai, išskyrus vieną kartą, kai nužudė beginklį, „pro publico bono“. Kai Kniazevičius lengvai pakelia patį Peiliuką ir pamosuoja juo senoviškais lenkų fechtavimo smūgiais, Gervazas apsiverkia ir atiduoda tai, ką turi brangiausio: ginklą, kurį mylėjo „Kaip pačią ir kaip vaiką“. Dabar jis gali mirti ramus, nes ginklas nesurūdys. Senosios bajorų Lietuvos ginklas pereina naujajai kariuomenei, kuri kovos už Tėvynę.
Rašiniui: IstorijaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.