Keli iš Lietuvos, jų vienas tai Skustuvas,
O kits tai su tromblonu jodo į flankierius;
Taip pat šaulių pulke Dobžinskių grenadierių
Yra keli«.
»Bet, bet argi ten būtų trūkę
Jų vado, tarė Generolas, to Peiliuko,
Apie kurį Pons Voiskis daug tiek prikalbėjo,
Lyg rodos būtų jis jau milžinų eilėje«.
»Peiliukas, tarė Voiskis, nors neegzuliavo,
Bet, vengdams tardymo teismų, miškuos vadavos;
Per žiemą ten išbuvo, bet dabar parvykęs.
Ir šiais karų laikais šiam tam dar būtų tikęs,
Tai žmogus karžygys, kovot galėtų dailiai,
Tik metai jau perdaug jį slėgti ima, gaila.
Bet štai jis!«
Voiskis čia į priemenę žiūrėjo,
Kurioj tarnai, kaimiečiai grūsdamies stovėjo,
O virš visų galvų gelsvai blizgėjo plikė,
Kurią pilnam mėnuliui lygint būtų tikę;
Galva ta rodėsi ir slapstėsi minioje,
Nes eidams lankstėsi, kol prieš vadus sustojo,
Sakydams:
»Didis mūsų Gerbiamas Etmone,
Ar Generole, kaip ten tituluoti Poną,
Esu Rembaila, stojuos, nes esi pašaukęs
Su Peiliuku, kuris garbės geros sulaukė,
Garbė ta ne dabučiuos, plieno tik jėgoje,
Kad apie jį net Pons Aukštasis sužinojai.
Kad jis kalbėt mokėtų, gal ir pasakytų
Ką nors ir gal pagirtų seną ranką šitą,
Kuri tarnavo, Dievui dėkui, ne iš baimės,
Bet tik Tėvynės labui ir Horeškų laimei,
Plačiai dar apie tai papasakoja kaime.
Ponuti! raštininkas retas proventinis
Tiek plunksnų drožęs, kiek jisai galvų mėginęs.
Tai ilgas skaitymas! O kiek ausų ir nosių!
O nėr karbų nei ašmenyse nei kriaunose,
Nesutepė dar jį beginklių užmušimai:
Tik atvira kova ir dvikovos puolimai.
Tik kartą! Viešpatie, suteik jam atleidimą!
Beginklį žmogų, gaila, ginklas šis nudėjo,
Bet pro publico bono, Dievas man Teisėjas«.
»Parodyk tad, linksmai čia generolas tarė,
Puikus tad peilis budeliui ne tik, kad kariui!«
Stebėdamos tą baisų ginklą žiūrinėjo
Ir karininkai viens kitam jį rodinėjo.
Mėgino jį visi, bet tik retam kam tenka
Juo užsimot, nes lenkia ranką net nemenką.
Kalbėta, kad Dembinskis rankoje galingas
Pakeltų, bet jisai tuo tarpu kažkur dingo.
Iš esančių švadrono šefas tik Dvernickis
Ir kuopos vadas dar poručnikas Rožickis
Brūkliu geležiniu lengvai gan užsimojo,
O šiaip kiti jį sunkiai rankose kilnojo.
Tačiau Kniazevičiaus, kurs buvo aukšto ūgio,
Ranka tvirta prieš tokį ginklą nepabūgo.
Paėmęs jis lengvai tą ginklą pakylėjo,
Kurs tuoj viršum galvų kaip žaibas sumirgėjo,
Primint jis lenkų fechtą buvo pasiryžęs:
Štai smūgiai: kreivas, kirstas, štai malūnas, kryžius,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.