Nes eidams lankstėsi, kol prieš vadus sustojo,
Sakydams:
»Didis mūsų Gerbiamas Etmone,
Ar Generole, kaip ten tituluoti Poną,
Esu Rembaila, stojuos, nes esi pašaukęs
Su Peiliuku, kuris garbės geros sulaukė,
Garbė ta ne dabučiuos, plieno tik jėgoje,
Kad apie jį net Pons Aukštasis sužinojai.
Kad jis kalbėt mokėtų, gal ir pasakytų
Ką nors ir gal pagirtų seną ranką šitą,
Kuri tarnavo, Dievui dėkui, ne iš baimės,
Bet tik Tėvynės labui ir Horeškų laimei,
Plačiai dar apie tai papasakoja kaime.
Ponuti! raštininkas retas proventinis
Tiek plunksnų drožęs, kiek jisai galvų mėginęs.
Tai ilgas skaitymas! O kiek ausų ir nosių!
O nėr karbų nei ašmenyse nei kriaunose,
Nesutepė dar jį beginklių užmušimai:
Tik atvira kova ir dvikovos puolimai.
Tik kartą! Viešpatie, suteik jam atleidimą!
Beginklį žmogų, gaila, ginklas šis nudėjo,
Bet pro publico bono, Dievas man Teisėjas«.
»Parodyk tad, linksmai čia generolas tarė,
Puikus tad peilis budeliui ne tik, kad kariui!«
Stebėdamos tą baisų ginklą žiūrinėjo
Ir karininkai viens kitam jį rodinėjo.
Mėgino jį visi, bet tik retam kam tenka
Juo užsimot, nes lenkia ranką net nemenką.
Kalbėta, kad Dembinskis rankoje galingas
Pakeltų, bet jisai tuo tarpu kažkur dingo.
Iš esančių švadrono šefas tik Dvernickis
Ir kuopos vadas dar poručnikas Rožickis
Brūkliu geležiniu lengvai gan užsimojo,
O šiaip kiti jį sunkiai rankose kilnojo.
Tačiau Kniazevičiaus, kurs buvo aukšto ūgio,
Ranka tvirta prieš tokį ginklą nepabūgo.
Paėmęs jis lengvai tą ginklą pakylėjo,
Kurs tuoj viršum galvų kaip žaibas sumirgėjo,
Primint jis lenkų fechtą buvo pasiryžęs:
Štai smūgiai: kreivas, kirstas, štai malūnas, kryžius,
Dar smūgis vogtas, tempo punktai ir tercetai,
Kurių mokinos dar mokykloje kadetų.
Dar jam fechtuojant, jau atsiklaupė Rembaila
Pas kojas jo ir tarpais ašarodams gailiai:
»Puiku! Pons Generole, ar konfederatas
Buvai? puiku! sakyki, kur tai visa matęs?
Pulavskių smūgis! Dzieržanovskis taip mosavo!
Taip Sabas! Kur gi Tamsta tokį mokslą gavęs!
Gal Dobžinskių Motiejus! Generole, šitas
Tai mano, dievaži, dar niekur nematytas,
Tas smūgis žinomas Rembailų tik kaimuty,
Nuo mano priežodžio vadinas »kirsk, ponuti«.
Kas Tamstą išmokino? taip tik aš mosavęs,
Tik aš!« Čia stojęs generolą pabučiavo.
»Dabar ramiai jau mirsiu! Taip jau pasitaikė,
Kad rados žmogus, kurs priglaust gal mano vaiką;
Nes dieną naktį negaliu ramiai mąstyti,
Ar mirus neturės tas ginklas surūdyti!
Jau nerūdys jis! Generole Garbingasis,
Atleisk man, mesk makštis tas vokiškąsias,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.