Ponas Tadas467-468 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės93% kūrinio
467 psl.

Beginklį žmogų, gaila, ginklas šis nudėjo,

Bet pro publico bono, Dievas man Teisėjas«.

»Parodyk tad, linksmai čia generolas tarė,

Puikus tad peilis budeliui ne tik, kad kariui!«

Stebėdamos tą baisų ginklą žiūrinėjo

Ir karininkai viens kitam jį rodinėjo.

Mėgino jį visi, bet tik retam kam tenka

Juo užsimot, nes lenkia ranką net nemenką.

Kalbėta, kad Dembinskis rankoje galingas

Pakeltų, bet jisai tuo tarpu kažkur dingo.

Iš esančių švadrono šefas tik Dvernickis

Ir kuopos vadas dar poručnikas Rožickis

Brūkliu geležiniu lengvai gan užsimojo,

O šiaip kiti jį sunkiai rankose kilnojo.

Tačiau Kniazevičiaus, kurs buvo aukšto ūgio,

Ranka tvirta prieš tokį ginklą nepabūgo.

Paėmęs jis lengvai tą ginklą pakylėjo,

Kurs tuoj viršum galvų kaip žaibas sumirgėjo,

Primint jis lenkų fechtą buvo pasiryžęs:

Štai smūgiai: kreivas, kirstas, štai malūnas, kryžius,

468 psl.

Dar smūgis vogtas, tempo punktai ir tercetai,

Kurių mokinos dar mokykloje kadetų.

Dar jam fechtuojant, jau atsiklaupė Rembaila

Pas kojas jo ir tarpais ašarodams gailiai:

»Puiku! Pons Generole, ar konfederatas

Buvai? puiku! sakyki, kur tai visa matęs?

Pulavskių smūgis! Dzieržanovskis taip mosavo!

Taip Sabas! Kur gi Tamsta tokį mokslą gavęs!

Gal Dobžinskių Motiejus! Generole, šitas

Tai mano, dievaži, dar niekur nematytas,

Tas smūgis žinomas Rembailų tik kaimuty,

Nuo mano priežodžio vadinas »kirsk, ponuti«.

Kas Tamstą išmokino? taip tik aš mosavęs,

Tik aš!« Čia stojęs generolą pabučiavo.

»Dabar ramiai jau mirsiu! Taip jau pasitaikė,

Kad rados žmogus, kurs priglaust gal mano vaiką;

Nes dieną naktį negaliu ramiai mąstyti,

Ar mirus neturės tas ginklas surūdyti!

Jau nerūdys jis! Generole Garbingasis,

Atleisk man, mesk makštis tas vokiškąsias,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Gervazas atiduoda savo Peiliuką generolui Kniazevičiui ir ką ši scena reiškia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Generolas Dambrauskis nori pamatyti garsiuosius Dobžinės bajorus, „Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius“. Gervazas prisistato su Peiliuku ir didžiuojasi, kad šiuo ginklu kovojo tik atvirai, išskyrus vieną kartą, kai nužudė beginklį, „pro publico bono“. Kai Kniazevičius lengvai pakelia patį Peiliuką ir pamosuoja juo senoviškais lenkų fechtavimo smūgiais, Gervazas apsiverkia ir atiduoda tai, ką turi brangiausio: ginklą, kurį mylėjo „Kaip pačią ir kaip vaiką“. Dabar jis gali mirti ramus, nes ginklas nesurūdys. Senosios bajorų Lietuvos ginklas pereina naujajai kariuomenei, kuri kovos už Tėvynę.

Rašiniui: IstorijaTėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.