Kaip Kapitolyje Kniazevičius gyvuoja
Ir sėdi ten, kur Cezariai kadais sėdėjo,
Kaip šimtą Vėliavų Prancūzams duot galėjo;
Kad, kur pipirai auga, Jablonovskis randas
Ir legijos naujos surinkti jau nebando;
Kaip priešus muša vadas legijos Dunojaus
Ir savo krašto vis ilgėtis nenustoja.
Kalbas senuko kaimuos patylom kartojo,
Bet vaikis, jas nugirdęs, naktį nemiegojo –
Jau rytą slėpėsi kur pelkėse, miškuose,
Ir bėgo ten, kur Nemunas mūs šalį juosia.
Įšokęs Nemunan Maskolių jau nebijo –
Pasiekdavo taip Varšuvos Kunigaikštiją.
Ten girdi: »Sveikas drauge!« Jis gi pasiteisin
Per upę rusams šaukdamas: »Dar mes sueisim!«
Taip perėjo Goreckis, Pacas ir Petrauskas,
Kupstys su Obuchovičiumi ir Brochauckas,
Miežejevskiai, Janavičius ir Gediminas,
Rožickis, Bernatavičiai – dar daug jų mini...
Tėvus, namus palikę eidavo į tolį,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip į tylią 1811 metų Lietuvą ateina žinios apie Napoleono karus ir kaip jos veikia jaunimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rusai draudžia Lietuvoje net kalbėti apie karą, bet žinios vis tiek atskrenda „kaip meteoras“. Jas atneša berankis elgeta: nematydamas rusų ir žandarų, jis prisipažįsta esąs legionistas ir pasakoja apie Dambrauskį, Kniazevičių ir legionus. Kartais vienuolis kvestorius slapta parodo laikraštį su legionistų pavardėmis, ir tėvai po daugelio metų sužino apie sūnaus garbingą mirtį. Išgirdęs tokias kalbas, ne vienas jaunuolis naktį nemiega, o rytą bėga per Nemuną į Varšuvos kunigaikštiją, palikęs tėvus ir namus. Taip kuriamas laukimo ir vilties vaizdas.
Rašiniui: TėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.