Dar smūgis vogtas, tempo punktai ir tercetai,
Kurių mokinos dar mokykloje kadetų.
Dar jam fechtuojant, jau atsiklaupė Rembaila
Pas kojas jo ir tarpais ašarodams gailiai:
»Puiku! Pons Generole, ar konfederatas
Buvai? puiku! sakyki, kur tai visa matęs?
Pulavskių smūgis! Dzieržanovskis taip mosavo!
Taip Sabas! Kur gi Tamsta tokį mokslą gavęs!
Gal Dobžinskių Motiejus! Generole, šitas
Tai mano, dievaži, dar niekur nematytas,
Tas smūgis žinomas Rembailų tik kaimuty,
Nuo mano priežodžio vadinas »kirsk, ponuti«.
Kas Tamstą išmokino? taip tik aš mosavęs,
Tik aš!« Čia stojęs generolą pabučiavo.
»Dabar ramiai jau mirsiu! Taip jau pasitaikė,
Kad rados žmogus, kurs priglaust gal mano vaiką;
Nes dieną naktį negaliu ramiai mąstyti,
Ar mirus neturės tas ginklas surūdyti!
Jau nerūdys jis! Generole Garbingasis,
Atleisk man, mesk makštis tas vokiškąsias,
Nes reik bajorų vaikui imti ginklą dorą,
Mesk tą lazdutę; užsimoki kaip bajoras!
Dedu pas Tavo kojas peilį šį žemiausiai,
Tai, ką turiu pasaulyje visų brangiausio.
Pačios ir vaiko niekados aš neturėjau,
Kaip pačią ir kaip vaiką jį aš numylėjau;
Kaip pačią ir kaip vaiką jį glaudžiau, nešiojau
Dienoms, o naktį man prie šono jis miegojo,
Dabar, nusenus, jis prie lovos man arčiausias
Ir, kaip įsakymų žydelis, jo laikausi!
Užkast kartu su šia ranka kapuos maniau jau,
Bet štai papėdininkas – Tau tegu tarnauja!«
Sujudęs generolas ir nusišypsojęs,
Pasakė: »Drauge, ar gerai apsigalvojai,
Jei vaiką, net ir pačią man palikt sutiksi,
Tai juk našlaitis ir našlys sens pasiliksi!
Sakyk, kaip už tą dovaną atsiskaityti,
Ir kuo galėsiu tau našlystę pamainyti?«
Čia Raktininkas tarė: »Aš nesu pralošęs
Taip kaip Cibulskis pačią, lošdams marijošių,
Kaip mums daina pasako. – Aš jau tuo džiaugiuosi,
Kad peiliuku ranka tvirtąja dar mosuosi! –
Tik noriu Generolui kartą dar priminti,
Kad reikia ant ilgos jį juostos prikabinti,
Jis toks, mat; nuo kairios ausies tik užsimoki,
O priešai tau neatlaikys tada nė joki«.
Jį Generolas paėmė, bet negalėjo
Nešiot, nes ilgas, tad tarnai paslėpt turėjo.
Kur dingo jis, dabar įvairiai žmonės šneka,
Bet niekam, kaip iš tikro, sužinot neteko.
Dambrauskis tarė Mackui: »Man, kolega, matos,
Neperlabai džiaugiesi mus čionai pamatęs?
Rūkštus, tyli? Na, argi nekelia tau širdį,
Sidabro, aukso matant erelius? kai girdis
Melodija Kosciuškos ir kutena ausį?
Na, Mackau! aš maniau, kad džiaugsies tu pirmiausia;
Jei ginklo nepaimsi, žirgo neužsėsi,
Maniau, bent su kolegoms gerdamas minėsi
Napoleoną ir Lenkų didžiąsias viltis!«
»A! Tarė Mackus, taip, girdėjau, reik prabilti!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.