Ponas Tadas469-470 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės94% kūrinio
469 psl.

Nes reik bajorų vaikui imti ginklą dorą,

Mesk tą lazdutę; užsimoki kaip bajoras!

Dedu pas Tavo kojas peilį šį žemiausiai,

Tai, ką turiu pasaulyje visų brangiausio.

Pačios ir vaiko niekados aš neturėjau,

Kaip pačią ir kaip vaiką jį aš numylėjau;

Kaip pačią ir kaip vaiką jį glaudžiau, nešiojau

Dienoms, o naktį man prie šono jis miegojo,

Dabar, nusenus, jis prie lovos man arčiausias

Ir, kaip įsakymų žydelis, jo laikausi!

Užkast kartu su šia ranka kapuos maniau jau,

Bet štai papėdininkas – Tau tegu tarnauja!«

Sujudęs generolas ir nusišypsojęs,

Pasakė: »Drauge, ar gerai apsigalvojai,

Jei vaiką, net ir pačią man palikt sutiksi,

Tai juk našlaitis ir našlys sens pasiliksi!

Sakyk, kaip už tą dovaną atsiskaityti,

Ir kuo galėsiu tau našlystę pamainyti?«

Čia Raktininkas tarė: »Aš nesu pralošęs

Taip kaip Cibulskis pačią, lošdams marijošių,

470 psl.

Kaip mums daina pasako. – Aš jau tuo džiaugiuosi,

Kad peiliuku ranka tvirtąja dar mosuosi! –

Tik noriu Generolui kartą dar priminti,

Kad reikia ant ilgos jį juostos prikabinti,

Jis toks, mat; nuo kairios ausies tik užsimoki,

O priešai tau neatlaikys tada nė joki«.

Jį Generolas paėmė, bet negalėjo

Nešiot, nes ilgas, tad tarnai paslėpt turėjo.

Kur dingo jis, dabar įvairiai žmonės šneka,

Bet niekam, kaip iš tikro, sužinot neteko.

Dambrauskis tarė Mackui: »Man, kolega, matos,

Neperlabai džiaugiesi mus čionai pamatęs?

Rūkštus, tyli? Na, argi nekelia tau širdį,

Sidabro, aukso matant erelius? kai girdis

Melodija Kosciuškos ir kutena ausį?

Na, Mackau! aš maniau, kad džiaugsies tu pirmiausia;

Jei ginklo nepaimsi, žirgo neužsėsi,

Maniau, bent su kolegoms gerdamas minėsi

Napoleoną ir Lenkų didžiąsias viltis!«

»A! Tarė Mackus, taip, girdėjau, reik prabilti!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Gervazas atiduoda savo Peiliuką generolui Kniazevičiui ir ką ši scena reiškia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Generolas Dambrauskis nori pamatyti garsiuosius Dobžinės bajorus, „Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius“. Gervazas prisistato su Peiliuku ir didžiuojasi, kad šiuo ginklu kovojo tik atvirai, išskyrus vieną kartą, kai nužudė beginklį, „pro publico bono“. Kai Kniazevičius lengvai pakelia patį Peiliuką ir pamosuoja juo senoviškais lenkų fechtavimo smūgiais, Gervazas apsiverkia ir atiduoda tai, ką turi brangiausio: ginklą, kurį mylėjo „Kaip pačią ir kaip vaiką“. Dabar jis gali mirti ramus, nes ginklas nesurūdys. Senosios bajorų Lietuvos ginklas pereina naujajai kariuomenei, kuri kovos už Tėvynę.

Rašiniui: IstorijaTėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.