Ponas Tadas470 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės94% kūrinio
470 psl.

Kaip mums daina pasako. – Aš jau tuo džiaugiuosi,

Kad peiliuku ranka tvirtąja dar mosuosi! –

Tik noriu Generolui kartą dar priminti,

Kad reikia ant ilgos jį juostos prikabinti,

Jis toks, mat; nuo kairios ausies tik užsimoki,

O priešai tau neatlaikys tada nė joki«.

Jį Generolas paėmė, bet negalėjo

Nešiot, nes ilgas, tad tarnai paslėpt turėjo.

Kur dingo jis, dabar įvairiai žmonės šneka,

Bet niekam, kaip iš tikro, sužinot neteko.

Dambrauskis tarė Mackui: »Man, kolega, matos,

Neperlabai džiaugiesi mus čionai pamatęs?

Rūkštus, tyli? Na, argi nekelia tau širdį,

Sidabro, aukso matant erelius? kai girdis

Melodija Kosciuškos ir kutena ausį?

Na, Mackau! aš maniau, kad džiaugsies tu pirmiausia;

Jei ginklo nepaimsi, žirgo neužsėsi,

Maniau, bent su kolegoms gerdamas minėsi

Napoleoną ir Lenkų didžiąsias viltis!«

»A! Tarė Mackus, taip, girdėjau, reik prabilti!

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.