Ponas Tadas469-471 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės94% kūrinio
469 psl.

Nes reik bajorų vaikui imti ginklą dorą,

Mesk tą lazdutę; užsimoki kaip bajoras!

Dedu pas Tavo kojas peilį šį žemiausiai,

Tai, ką turiu pasaulyje visų brangiausio.

Pačios ir vaiko niekados aš neturėjau,

Kaip pačią ir kaip vaiką jį aš numylėjau;

Kaip pačią ir kaip vaiką jį glaudžiau, nešiojau

Dienoms, o naktį man prie šono jis miegojo,

Dabar, nusenus, jis prie lovos man arčiausias

Ir, kaip įsakymų žydelis, jo laikausi!

Užkast kartu su šia ranka kapuos maniau jau,

Bet štai papėdininkas – Tau tegu tarnauja!«

Sujudęs generolas ir nusišypsojęs,

Pasakė: »Drauge, ar gerai apsigalvojai,

Jei vaiką, net ir pačią man palikt sutiksi,

Tai juk našlaitis ir našlys sens pasiliksi!

Sakyk, kaip už tą dovaną atsiskaityti,

Ir kuo galėsiu tau našlystę pamainyti?«

Čia Raktininkas tarė: »Aš nesu pralošęs

Taip kaip Cibulskis pačią, lošdams marijošių,

470 psl.

Kaip mums daina pasako. – Aš jau tuo džiaugiuosi,

Kad peiliuku ranka tvirtąja dar mosuosi! –

Tik noriu Generolui kartą dar priminti,

Kad reikia ant ilgos jį juostos prikabinti,

Jis toks, mat; nuo kairios ausies tik užsimoki,

O priešai tau neatlaikys tada nė joki«.

Jį Generolas paėmė, bet negalėjo

Nešiot, nes ilgas, tad tarnai paslėpt turėjo.

Kur dingo jis, dabar įvairiai žmonės šneka,

Bet niekam, kaip iš tikro, sužinot neteko.

Dambrauskis tarė Mackui: »Man, kolega, matos,

Neperlabai džiaugiesi mus čionai pamatęs?

Rūkštus, tyli? Na, argi nekelia tau širdį,

Sidabro, aukso matant erelius? kai girdis

Melodija Kosciuškos ir kutena ausį?

Na, Mackau! aš maniau, kad džiaugsies tu pirmiausia;

Jei ginklo nepaimsi, žirgo neužsėsi,

Maniau, bent su kolegoms gerdamas minėsi

Napoleoną ir Lenkų didžiąsias viltis!«

»A! Tarė Mackus, taip, girdėjau, reik prabilti!

471 psl.

Bet, du ereliai juk kartu negal tupėti!

Malonės, tik margais žirgais gal jodinėti!

Tas Ciesorius, tai karžygys, reik pasakyti!

Pulavskiams teko Dymurjerą pamatyti,

Bet kai pamatė, tai pradėjo tuoj kalbėti,

Kad Lenkams reik tik Lenkų karžygius turėti,

Ne Prancūzus, Italus, bet kokį nors Piastą,

Ar kokį Joną, Juozą, Mackų, na – ir basta.

Kariuomenė! Lyg lenkiška! bet fiziljeriai,

Saperai, grenadierai, dar ten kanonieriai!

Daugiau ten vokiškų vardų gali surasti

Nei tautinių! Na kaip čia juos visus suprasti!

Gal Turkai ir Totoriai eina jums žvalgybą,

Schizmatikai, kurie be Dievo, be tikybos;

Net pats mačiau, kaip moteris jie kaimuos vaikos,

Apvogs bet ką, bažnyčioj net nesusilaiko!

Į Maskvą eina Ciesorius! tai ilgas kelias,

Jei Aukštas Ciesorius prieš Dievą ranką kelia!

Girdėjau, vyskupai jau jį iškeikti rengias;

Tai visa...« Mackus jau daugiau kalbėt nestengė,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.