Keli iš Lietuvos, jų vienas tai Skustuvas,
O kits tai su tromblonu jodo į flankierius;
Taip pat šaulių pulke Dobžinskių grenadierių
Yra keli«.
»Bet, bet argi ten būtų trūkę
Jų vado, tarė Generolas, to Peiliuko,
Apie kurį Pons Voiskis daug tiek prikalbėjo,
Lyg rodos būtų jis jau milžinų eilėje«.
»Peiliukas, tarė Voiskis, nors neegzuliavo,
Bet, vengdams tardymo teismų, miškuos vadavos;
Per žiemą ten išbuvo, bet dabar parvykęs.
Ir šiais karų laikais šiam tam dar būtų tikęs,
Tai žmogus karžygys, kovot galėtų dailiai,
Tik metai jau perdaug jį slėgti ima, gaila.
Bet štai jis!«
Voiskis čia į priemenę žiūrėjo,
Kurioj tarnai, kaimiečiai grūsdamies stovėjo,
O virš visų galvų gelsvai blizgėjo plikė,
Kurią pilnam mėnuliui lygint būtų tikę;
Galva ta rodėsi ir slapstėsi minioje,
Nes eidams lankstėsi, kol prieš vadus sustojo,
Sakydams:
»Didis mūsų Gerbiamas Etmone,
Ar Generole, kaip ten tituluoti Poną,
Esu Rembaila, stojuos, nes esi pašaukęs
Su Peiliuku, kuris garbės geros sulaukė,
Garbė ta ne dabučiuos, plieno tik jėgoje,
Kad apie jį net Pons Aukštasis sužinojai.
Kad jis kalbėt mokėtų, gal ir pasakytų
Ką nors ir gal pagirtų seną ranką šitą,
Kuri tarnavo, Dievui dėkui, ne iš baimės,
Bet tik Tėvynės labui ir Horeškų laimei,
Plačiai dar apie tai papasakoja kaime.
Ponuti! raštininkas retas proventinis
Tiek plunksnų drožęs, kiek jisai galvų mėginęs.
Tai ilgas skaitymas! O kiek ausų ir nosių!
O nėr karbų nei ašmenyse nei kriaunose,
Nesutepė dar jį beginklių užmušimai:
Tik atvira kova ir dvikovos puolimai.
Tik kartą! Viešpatie, suteik jam atleidimą!
Beginklį žmogų, gaila, ginklas šis nudėjo,
Bet pro publico bono, Dievas man Teisėjas«.
»Parodyk tad, linksmai čia generolas tarė,
Puikus tad peilis budeliui ne tik, kad kariui!«
Stebėdamos tą baisų ginklą žiūrinėjo
Ir karininkai viens kitam jį rodinėjo.
Mėgino jį visi, bet tik retam kam tenka
Juo užsimot, nes lenkia ranką net nemenką.
Kalbėta, kad Dembinskis rankoje galingas
Pakeltų, bet jisai tuo tarpu kažkur dingo.
Iš esančių švadrono šefas tik Dvernickis
Ir kuopos vadas dar poručnikas Rožickis
Brūkliu geležiniu lengvai gan užsimojo,
O šiaip kiti jį sunkiai rankose kilnojo.
Tačiau Kniazevičiaus, kurs buvo aukšto ūgio,
Ranka tvirta prieš tokį ginklą nepabūgo.
Paėmęs jis lengvai tą ginklą pakylėjo,
Kurs tuoj viršum galvų kaip žaibas sumirgėjo,
Primint jis lenkų fechtą buvo pasiryžęs:
Štai smūgiai: kreivas, kirstas, štai malūnas, kryžius,
Dar smūgis vogtas, tempo punktai ir tercetai,
Kurių mokinos dar mokykloje kadetų.
Dar jam fechtuojant, jau atsiklaupė Rembaila
Pas kojas jo ir tarpais ašarodams gailiai:
»Puiku! Pons Generole, ar konfederatas
Buvai? puiku! sakyki, kur tai visa matęs?
Pulavskių smūgis! Dzieržanovskis taip mosavo!
Taip Sabas! Kur gi Tamsta tokį mokslą gavęs!
Gal Dobžinskių Motiejus! Generole, šitas
Tai mano, dievaži, dar niekur nematytas,
Tas smūgis žinomas Rembailų tik kaimuty,
Nuo mano priežodžio vadinas »kirsk, ponuti«.
Kas Tamstą išmokino? taip tik aš mosavęs,
Tik aš!« Čia stojęs generolą pabučiavo.
»Dabar ramiai jau mirsiu! Taip jau pasitaikė,
Kad rados žmogus, kurs priglaust gal mano vaiką;
Nes dieną naktį negaliu ramiai mąstyti,
Ar mirus neturės tas ginklas surūdyti!
Jau nerūdys jis! Generole Garbingasis,
Atleisk man, mesk makštis tas vokiškąsias,
Nes reik bajorų vaikui imti ginklą dorą,
Mesk tą lazdutę; užsimoki kaip bajoras!
Dedu pas Tavo kojas peilį šį žemiausiai,
Tai, ką turiu pasaulyje visų brangiausio.
Pačios ir vaiko niekados aš neturėjau,
Kaip pačią ir kaip vaiką jį aš numylėjau;
Kaip pačią ir kaip vaiką jį glaudžiau, nešiojau
Dienoms, o naktį man prie šono jis miegojo,
Dabar, nusenus, jis prie lovos man arčiausias
Ir, kaip įsakymų žydelis, jo laikausi!
Užkast kartu su šia ranka kapuos maniau jau,
Bet štai papėdininkas – Tau tegu tarnauja!«
Sujudęs generolas ir nusišypsojęs,
Pasakė: »Drauge, ar gerai apsigalvojai,
Jei vaiką, net ir pačią man palikt sutiksi,
Tai juk našlaitis ir našlys sens pasiliksi!
Sakyk, kaip už tą dovaną atsiskaityti,
Ir kuo galėsiu tau našlystę pamainyti?«
Čia Raktininkas tarė: »Aš nesu pralošęs
Taip kaip Cibulskis pačią, lošdams marijošių,
Kaip mums daina pasako. – Aš jau tuo džiaugiuosi,
Kad peiliuku ranka tvirtąja dar mosuosi! –
Tik noriu Generolui kartą dar priminti,
Kad reikia ant ilgos jį juostos prikabinti,
Jis toks, mat; nuo kairios ausies tik užsimoki,
O priešai tau neatlaikys tada nė joki«.
Jį Generolas paėmė, bet negalėjo
Nešiot, nes ilgas, tad tarnai paslėpt turėjo.
Kur dingo jis, dabar įvairiai žmonės šneka,
Bet niekam, kaip iš tikro, sužinot neteko.
Dambrauskis tarė Mackui: »Man, kolega, matos,
Neperlabai džiaugiesi mus čionai pamatęs?
Rūkštus, tyli? Na, argi nekelia tau širdį,
Sidabro, aukso matant erelius? kai girdis
Melodija Kosciuškos ir kutena ausį?
Na, Mackau! aš maniau, kad džiaugsies tu pirmiausia;
Jei ginklo nepaimsi, žirgo neužsėsi,
Maniau, bent su kolegoms gerdamas minėsi
Napoleoną ir Lenkų didžiąsias viltis!«
»A! Tarė Mackus, taip, girdėjau, reik prabilti!
Bet, du ereliai juk kartu negal tupėti!
Malonės, tik margais žirgais gal jodinėti!
Tas Ciesorius, tai karžygys, reik pasakyti!
Pulavskiams teko Dymurjerą pamatyti,
Bet kai pamatė, tai pradėjo tuoj kalbėti,
Kad Lenkams reik tik Lenkų karžygius turėti,
Ne Prancūzus, Italus, bet kokį nors Piastą,
Ar kokį Joną, Juozą, Mackų, na – ir basta.
Kariuomenė! Lyg lenkiška! bet fiziljeriai,
Saperai, grenadierai, dar ten kanonieriai!
Daugiau ten vokiškų vardų gali surasti
Nei tautinių! Na kaip čia juos visus suprasti!
Gal Turkai ir Totoriai eina jums žvalgybą,
Schizmatikai, kurie be Dievo, be tikybos;
Net pats mačiau, kaip moteris jie kaimuos vaikos,
Apvogs bet ką, bažnyčioj net nesusilaiko!
Į Maskvą eina Ciesorius! tai ilgas kelias,
Jei Aukštas Ciesorius prieš Dievą ranką kelia!
Girdėjau, vyskupai jau jį iškeikti rengias;
Tai visa...« Mackus jau daugiau kalbėt nestengė,
Ir srėbti sriubą, duoną kąsdamas, įniko.
Kalba ši Mackaus Podkomožiui nepatiko,
Jaunieji ėmė kilt; sulaikė tik Teisėjas,
Nes salėn jau trečia jauna pora įėjo.
Tai buvo Rejentas, patsai jis taip vadinos,
Tik vos pažint; ik šiol jis lenkiškai dabinos,
Bet Telimena, būsima žmona, matyti,
Norėjo, kad kontušo jis atsisakytų;
Tad fraką Rejentui jau apsivilkt reikėjo,
Bet su fraku lyg pusę sielos palydėjo:
Kaip baslį rijęs žengia vos vos neparslysta,
Kaip gervė; į šalis dairytis net nedrįsta;
Tiršta jo mina ir matyti, kad kankinas,
Kur dėt rankas, kaip nusilenkti net nežino
Jisai, kurs mėgo gestą! juostą štai patraukia –
Ner juostos – tik ranka išilgai pilvą braukia;
Pamatė klaidą, tuoj užkaito, nusigando
Ir vos kišeniuj frako rankai vietą randa.
Per rykštes, rodos, eina pro žvilgsnius smalsiuosius,
Del frako, rodos, susektas bloguos darbuose,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Rejentas į puotą atvyksta frake, o ne su kontušu?
Rašiniui: IronijaTėvynė
2. Kodėl Gervazas atiduoda savo Peiliuką generolui Kniazevičiui ir ką ši scena reiškia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Generolas Dambrauskis nori pamatyti garsiuosius Dobžinės bajorus, „Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius“. Gervazas prisistato su Peiliuku ir didžiuojasi, kad šiuo ginklu kovojo tik atvirai, išskyrus vieną kartą, kai nužudė beginklį, „pro publico bono“. Kai Kniazevičius lengvai pakelia patį Peiliuką ir pamosuoja juo senoviškais lenkų fechtavimo smūgiais, Gervazas apsiverkia ir atiduoda tai, ką turi brangiausio: ginklą, kurį mylėjo „Kaip pačią ir kaip vaiką“. Dabar jis gali mirti ramus, nes ginklas nesurūdys. Senosios bajorų Lietuvos ginklas pereina naujajai kariuomenei, kuri kovos už Tėvynę.
Rašiniui: IstorijaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.