Ponas Tadas470-472 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės94% kūrinio
470 psl.

Kaip mums daina pasako. – Aš jau tuo džiaugiuosi,

Kad peiliuku ranka tvirtąja dar mosuosi! –

Tik noriu Generolui kartą dar priminti,

Kad reikia ant ilgos jį juostos prikabinti,

Jis toks, mat; nuo kairios ausies tik užsimoki,

O priešai tau neatlaikys tada nė joki«.

Jį Generolas paėmė, bet negalėjo

Nešiot, nes ilgas, tad tarnai paslėpt turėjo.

Kur dingo jis, dabar įvairiai žmonės šneka,

Bet niekam, kaip iš tikro, sužinot neteko.

Dambrauskis tarė Mackui: »Man, kolega, matos,

Neperlabai džiaugiesi mus čionai pamatęs?

Rūkštus, tyli? Na, argi nekelia tau širdį,

Sidabro, aukso matant erelius? kai girdis

Melodija Kosciuškos ir kutena ausį?

Na, Mackau! aš maniau, kad džiaugsies tu pirmiausia;

Jei ginklo nepaimsi, žirgo neužsėsi,

Maniau, bent su kolegoms gerdamas minėsi

Napoleoną ir Lenkų didžiąsias viltis!«

»A! Tarė Mackus, taip, girdėjau, reik prabilti!

471 psl.

Bet, du ereliai juk kartu negal tupėti!

Malonės, tik margais žirgais gal jodinėti!

Tas Ciesorius, tai karžygys, reik pasakyti!

Pulavskiams teko Dymurjerą pamatyti,

Bet kai pamatė, tai pradėjo tuoj kalbėti,

Kad Lenkams reik tik Lenkų karžygius turėti,

Ne Prancūzus, Italus, bet kokį nors Piastą,

Ar kokį Joną, Juozą, Mackų, na – ir basta.

Kariuomenė! Lyg lenkiška! bet fiziljeriai,

Saperai, grenadierai, dar ten kanonieriai!

Daugiau ten vokiškų vardų gali surasti

Nei tautinių! Na kaip čia juos visus suprasti!

Gal Turkai ir Totoriai eina jums žvalgybą,

Schizmatikai, kurie be Dievo, be tikybos;

Net pats mačiau, kaip moteris jie kaimuos vaikos,

Apvogs bet ką, bažnyčioj net nesusilaiko!

Į Maskvą eina Ciesorius! tai ilgas kelias,

Jei Aukštas Ciesorius prieš Dievą ranką kelia!

Girdėjau, vyskupai jau jį iškeikti rengias;

Tai visa...« Mackus jau daugiau kalbėt nestengė,

472 psl.

Ir srėbti sriubą, duoną kąsdamas, įniko.

Kalba ši Mackaus Podkomožiui nepatiko,

Jaunieji ėmė kilt; sulaikė tik Teisėjas,

Nes salėn jau trečia jauna pora įėjo.

Tai buvo Rejentas, patsai jis taip vadinos,

Tik vos pažint; ik šiol jis lenkiškai dabinos,

Bet Telimena, būsima žmona, matyti,

Norėjo, kad kontušo jis atsisakytų;

Tad fraką Rejentui jau apsivilkt reikėjo,

Bet su fraku lyg pusę sielos palydėjo:

Kaip baslį rijęs žengia vos vos neparslysta,

Kaip gervė; į šalis dairytis net nedrįsta;

Tiršta jo mina ir matyti, kad kankinas,

Kur dėt rankas, kaip nusilenkti net nežino

Jisai, kurs mėgo gestą! juostą štai patraukia –

Ner juostos – tik ranka išilgai pilvą braukia;

Pamatė klaidą, tuoj užkaito, nusigando

Ir vos kišeniuj frako rankai vietą randa.

Per rykštes, rodos, eina pro žvilgsnius smalsiuosius,

Del frako, rodos, susektas bloguos darbuose,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.