Bet, du ereliai juk kartu negal tupėti!
Malonės, tik margais žirgais gal jodinėti!
Tas Ciesorius, tai karžygys, reik pasakyti!
Pulavskiams teko Dymurjerą pamatyti,
Bet kai pamatė, tai pradėjo tuoj kalbėti,
Kad Lenkams reik tik Lenkų karžygius turėti,
Ne Prancūzus, Italus, bet kokį nors Piastą,
Ar kokį Joną, Juozą, Mackų, na – ir basta.
Kariuomenė! Lyg lenkiška! bet fiziljeriai,
Saperai, grenadierai, dar ten kanonieriai!
Daugiau ten vokiškų vardų gali surasti
Nei tautinių! Na kaip čia juos visus suprasti!
Gal Turkai ir Totoriai eina jums žvalgybą,
Schizmatikai, kurie be Dievo, be tikybos;
Net pats mačiau, kaip moteris jie kaimuos vaikos,
Apvogs bet ką, bažnyčioj net nesusilaiko!
Į Maskvą eina Ciesorius! tai ilgas kelias,
Jei Aukštas Ciesorius prieš Dievą ranką kelia!
Girdėjau, vyskupai jau jį iškeikti rengias;
Tai visa...« Mackus jau daugiau kalbėt nestengė,
Ir srėbti sriubą, duoną kąsdamas, įniko.
Kalba ši Mackaus Podkomožiui nepatiko,
Jaunieji ėmė kilt; sulaikė tik Teisėjas,
Nes salėn jau trečia jauna pora įėjo.
Tai buvo Rejentas, patsai jis taip vadinos,
Tik vos pažint; ik šiol jis lenkiškai dabinos,
Bet Telimena, būsima žmona, matyti,
Norėjo, kad kontušo jis atsisakytų;
Tad fraką Rejentui jau apsivilkt reikėjo,
Bet su fraku lyg pusę sielos palydėjo:
Kaip baslį rijęs žengia vos vos neparslysta,
Kaip gervė; į šalis dairytis net nedrįsta;
Tiršta jo mina ir matyti, kad kankinas,
Kur dėt rankas, kaip nusilenkti net nežino
Jisai, kurs mėgo gestą! juostą štai patraukia –
Ner juostos – tik ranka išilgai pilvą braukia;
Pamatė klaidą, tuoj užkaito, nusigando
Ir vos kišeniuj frako rankai vietą randa.
Per rykštes, rodos, eina pro žvilgsnius smalsiuosius,
Del frako, rodos, susektas bloguos darbuose,
O Mackų pastebėjęs jautės kaip nesavas.
Su Rejentu Motiejus iki šiol draugavęs,
Dabar į jįjį sviedė žvilgsnį lyg laukinį,
Net Rejentas nubalęs užsisegt mėgino,
Manydams, kad Motiejus ims jį keikti, barti.
Dobžinskis tik pasakė »Kvailas!« porą kartų.
Tie Rejento drabužiai baisiai jį prislėgė
Ir net neatsisveikinęs jis lauk išbėgo,
Užsėdo žirgą ir išjojo į kaimelį.
Tuo tarpu Telimena, Rejento panelė,
Aplinkui skleidžia kvepalus tik įvairiausius,
O rūbai jos lengvi, mados visų naujausios.
Kokia suknelė, kaip galva jos padabinta,
Sunku aprašinėt, sunku net ir mėginti;
Galėtų gal atpiešt piešėjas tik prityręs,
Ptifenius, tiulius, blondinus, tuos kašemirus,
Perlus, raudoną veidą, žvilgsnį gyvą, tyrą.
Pažino Grafas ją. Nustebo veidas jojo,
Pakilęs kalavijo jau šalia ieškojo:
»Ir tu! – sušuko, – ar dar akys man kaktoje?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Rejentas į puotą atvyksta frake, o ne su kontušu?
Rašiniui: IronijaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.