Ponas Tadas472-474 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės94% kūrinio
472 psl.

Ir srėbti sriubą, duoną kąsdamas, įniko.

Kalba ši Mackaus Podkomožiui nepatiko,

Jaunieji ėmė kilt; sulaikė tik Teisėjas,

Nes salėn jau trečia jauna pora įėjo.

Tai buvo Rejentas, patsai jis taip vadinos,

Tik vos pažint; ik šiol jis lenkiškai dabinos,

Bet Telimena, būsima žmona, matyti,

Norėjo, kad kontušo jis atsisakytų;

Tad fraką Rejentui jau apsivilkt reikėjo,

Bet su fraku lyg pusę sielos palydėjo:

Kaip baslį rijęs žengia vos vos neparslysta,

Kaip gervė; į šalis dairytis net nedrįsta;

Tiršta jo mina ir matyti, kad kankinas,

Kur dėt rankas, kaip nusilenkti net nežino

Jisai, kurs mėgo gestą! juostą štai patraukia –

Ner juostos – tik ranka išilgai pilvą braukia;

Pamatė klaidą, tuoj užkaito, nusigando

Ir vos kišeniuj frako rankai vietą randa.

Per rykštes, rodos, eina pro žvilgsnius smalsiuosius,

Del frako, rodos, susektas bloguos darbuose,

473 psl.

O Mackų pastebėjęs jautės kaip nesavas.

Su Rejentu Motiejus iki šiol draugavęs,

Dabar į jįjį sviedė žvilgsnį lyg laukinį,

Net Rejentas nubalęs užsisegt mėgino,

Manydams, kad Motiejus ims jį keikti, barti.

Dobžinskis tik pasakė »Kvailas!« porą kartų.

Tie Rejento drabužiai baisiai jį prislėgė

Ir net neatsisveikinęs jis lauk išbėgo,

Užsėdo žirgą ir išjojo į kaimelį.

Tuo tarpu Telimena, Rejento panelė,

Aplinkui skleidžia kvepalus tik įvairiausius,

O rūbai jos lengvi, mados visų naujausios.

Kokia suknelė, kaip galva jos padabinta,

Sunku aprašinėt, sunku net ir mėginti;

Galėtų gal atpiešt piešėjas tik prityręs,

Ptifenius, tiulius, blondinus, tuos kašemirus,

Perlus, raudoną veidą, žvilgsnį gyvą, tyrą.

Pažino Grafas ją. Nustebo veidas jojo,

Pakilęs kalavijo jau šalia ieškojo:

»Ir tu! – sušuko, – ar dar akys man kaktoje?

474 psl.

Tu? esant man čia, spaudi kito ranką mielą?

Oi tu, neištikima, apgaulinga siela!

Ir neslepi akių net, drąsiai taip dairaisi!

Kur dingo padaryta priesaika kadaisia?

Šiuos kaspinus ranka tavoji man juk taisė!

Tačiau rivalis žūt turės, jei niekint nori!

Gal per lavoną mano eis tik pas altorių!«

Svečiai sustojo, Rejentas, ką veikt, nežino,

Tik Podkomožis taikint rivalius mėgina:

Bet Telimena Grafui pratarė iš šono:

»Dar Rejentas negal mane vadinti žmona:

Bet jeigu Pons kliudai, turi man pasakyti,

Ir atsakyt tuojau, trumpai ir sumazgytai:

Ar myli dar, ar jau nesirengei pamesti,

Ar pasiryžęs dar mane net šiandien vesti,

Tuoj šiandien? – dar galiu juk Rejentą apleisti«.

Čia Grafas tarė: »Moterie! oi kaip tai keista!

Seniau jausmuos buvai, man rodos, poetinga,

Dabar gi rodaisi visai jau prozajinga!

Ir kas jūs sutuoktuvės? – grandiniai storiausi,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.