O Mackų pastebėjęs jautės kaip nesavas.
Su Rejentu Motiejus iki šiol draugavęs,
Dabar į jįjį sviedė žvilgsnį lyg laukinį,
Net Rejentas nubalęs užsisegt mėgino,
Manydams, kad Motiejus ims jį keikti, barti.
Dobžinskis tik pasakė »Kvailas!« porą kartų.
Tie Rejento drabužiai baisiai jį prislėgė
Ir net neatsisveikinęs jis lauk išbėgo,
Užsėdo žirgą ir išjojo į kaimelį.
Tuo tarpu Telimena, Rejento panelė,
Aplinkui skleidžia kvepalus tik įvairiausius,
O rūbai jos lengvi, mados visų naujausios.
Kokia suknelė, kaip galva jos padabinta,
Sunku aprašinėt, sunku net ir mėginti;
Galėtų gal atpiešt piešėjas tik prityręs,
Ptifenius, tiulius, blondinus, tuos kašemirus,
Perlus, raudoną veidą, žvilgsnį gyvą, tyrą.
Pažino Grafas ją. Nustebo veidas jojo,
Pakilęs kalavijo jau šalia ieškojo:
»Ir tu! – sušuko, – ar dar akys man kaktoje?
Tu? esant man čia, spaudi kito ranką mielą?
Oi tu, neištikima, apgaulinga siela!
Ir neslepi akių net, drąsiai taip dairaisi!
Kur dingo padaryta priesaika kadaisia?
Šiuos kaspinus ranka tavoji man juk taisė!
Tačiau rivalis žūt turės, jei niekint nori!
Gal per lavoną mano eis tik pas altorių!«
Svečiai sustojo, Rejentas, ką veikt, nežino,
Tik Podkomožis taikint rivalius mėgina:
Bet Telimena Grafui pratarė iš šono:
»Dar Rejentas negal mane vadinti žmona:
Bet jeigu Pons kliudai, turi man pasakyti,
Ir atsakyt tuojau, trumpai ir sumazgytai:
Ar myli dar, ar jau nesirengei pamesti,
Ar pasiryžęs dar mane net šiandien vesti,
Tuoj šiandien? – dar galiu juk Rejentą apleisti«.
Čia Grafas tarė: »Moterie! oi kaip tai keista!
Seniau jausmuos buvai, man rodos, poetinga,
Dabar gi rodaisi visai jau prozajinga!
Ir kas jūs sutuoktuvės? – grandiniai storiausi,
Kurie rankas tik riša, o širdies neklausia!
Tikėk, kad mylima, kai žodis net neduotas,
Ir pareigos yra, nors jos ir nelaiduotos!
Dvi širdys degančios dviejuos kraštuose žemės,
Kaip žvaigždės kalbas spinduliais, nors ir sutemę;
Kas žino! žemė gal tų saulės spindulėlių
Taip ilgis ir pati miela taip mėnesėliui,
Kad amžinai vis žvelgia į viens kito šalį,
Viens kitą traukia – bet prieit artyn negali!«
»Gana, ji perkirto, nesu aš kaip planeta,
Aš moteris esu, tekėt atėjo metai;
Toliau, žinau, liauk, Grafe, tuos niekus plepėti
Ir man kliudyt sutuoktuves, turiu įspėti,
Nedrįsk, nes aš net Dievui danguje prisieksiu,
Kad šiais nagais tave net kaži kur pasieksiu
Ir...« »Ne – pasakė Grafas – nekliudysiu Poniai!«
Ir pakreipė akis su panieka į šoną,
O baust norėdams nepastovią taip panaitę,
Tuoj ėmė rodyt meilumus Podkomožaitei.
Jaunuosius Voiskis pamėgino dar sutaikint
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.