Ponas Tadas475 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės95% kūrinio
475 psl.

Kurie rankas tik riša, o širdies neklausia!

Tikėk, kad mylima, kai žodis net neduotas,

Ir pareigos yra, nors jos ir nelaiduotos!

Dvi širdys degančios dviejuos kraštuose žemės,

Kaip žvaigždės kalbas spinduliais, nors ir sutemę;

Kas žino! žemė gal tų saulės spindulėlių

Taip ilgis ir pati miela taip mėnesėliui,

Kad amžinai vis žvelgia į viens kito šalį,

Viens kitą traukia – bet prieit artyn negali!«

»Gana, ji perkirto, nesu aš kaip planeta,

Aš moteris esu, tekėt atėjo metai;

Toliau, žinau, liauk, Grafe, tuos niekus plepėti

Ir man kliudyt sutuoktuves, turiu įspėti,

Nedrįsk, nes aš net Dievui danguje prisieksiu,

Kad šiais nagais tave net kaži kur pasieksiu

Ir...« »Ne – pasakė Grafas – nekliudysiu Poniai!«

Ir pakreipė akis su panieka į šoną,

O baust norėdams nepastovią taip panaitę,

Tuoj ėmė rodyt meilumus Podkomožaitei.

Jaunuosius Voiskis pamėgino dar sutaikint

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.