Kurie rankas tik riša, o širdies neklausia!
Tikėk, kad mylima, kai žodis net neduotas,
Ir pareigos yra, nors jos ir nelaiduotos!
Dvi širdys degančios dviejuos kraštuose žemės,
Kaip žvaigždės kalbas spinduliais, nors ir sutemę;
Kas žino! žemė gal tų saulės spindulėlių
Taip ilgis ir pati miela taip mėnesėliui,
Kad amžinai vis žvelgia į viens kito šalį,
Viens kitą traukia – bet prieit artyn negali!«
»Gana, ji perkirto, nesu aš kaip planeta,
Aš moteris esu, tekėt atėjo metai;
Toliau, žinau, liauk, Grafe, tuos niekus plepėti
Ir man kliudyt sutuoktuves, turiu įspėti,
Nedrįsk, nes aš net Dievui danguje prisieksiu,
Kad šiais nagais tave net kaži kur pasieksiu
Ir...« »Ne – pasakė Grafas – nekliudysiu Poniai!«
Ir pakreipė akis su panieka į šoną,
O baust norėdams nepastovią taip panaitę,
Tuoj ėmė rodyt meilumus Podkomožaitei.
Jaunuosius Voiskis pamėgino dar sutaikint
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.