Ponas Tadas474-476 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės95% kūrinio
474 psl.

Tu? esant man čia, spaudi kito ranką mielą?

Oi tu, neištikima, apgaulinga siela!

Ir neslepi akių net, drąsiai taip dairaisi!

Kur dingo padaryta priesaika kadaisia?

Šiuos kaspinus ranka tavoji man juk taisė!

Tačiau rivalis žūt turės, jei niekint nori!

Gal per lavoną mano eis tik pas altorių!«

Svečiai sustojo, Rejentas, ką veikt, nežino,

Tik Podkomožis taikint rivalius mėgina:

Bet Telimena Grafui pratarė iš šono:

»Dar Rejentas negal mane vadinti žmona:

Bet jeigu Pons kliudai, turi man pasakyti,

Ir atsakyt tuojau, trumpai ir sumazgytai:

Ar myli dar, ar jau nesirengei pamesti,

Ar pasiryžęs dar mane net šiandien vesti,

Tuoj šiandien? – dar galiu juk Rejentą apleisti«.

Čia Grafas tarė: »Moterie! oi kaip tai keista!

Seniau jausmuos buvai, man rodos, poetinga,

Dabar gi rodaisi visai jau prozajinga!

Ir kas jūs sutuoktuvės? – grandiniai storiausi,

475 psl.

Kurie rankas tik riša, o širdies neklausia!

Tikėk, kad mylima, kai žodis net neduotas,

Ir pareigos yra, nors jos ir nelaiduotos!

Dvi širdys degančios dviejuos kraštuose žemės,

Kaip žvaigždės kalbas spinduliais, nors ir sutemę;

Kas žino! žemė gal tų saulės spindulėlių

Taip ilgis ir pati miela taip mėnesėliui,

Kad amžinai vis žvelgia į viens kito šalį,

Viens kitą traukia – bet prieit artyn negali!«

»Gana, ji perkirto, nesu aš kaip planeta,

Aš moteris esu, tekėt atėjo metai;

Toliau, žinau, liauk, Grafe, tuos niekus plepėti

Ir man kliudyt sutuoktuves, turiu įspėti,

Nedrįsk, nes aš net Dievui danguje prisieksiu,

Kad šiais nagais tave net kaži kur pasieksiu

Ir...« »Ne – pasakė Grafas – nekliudysiu Poniai!«

Ir pakreipė akis su panieka į šoną,

O baust norėdams nepastovią taip panaitę,

Tuoj ėmė rodyt meilumus Podkomožaitei.

Jaunuosius Voiskis pamėgino dar sutaikint

476 psl.

Ir pavyzdžius minėdams kalbą jiesiems taikė,

Tą lokį Nalibokų mintyje turėdams,

Denasų kunigaikštį, Reitaną minėdams,

Tačiau svečiai jau salėje nenor sėdėti,

Kieman, ledų užkandę, eina pasilsėti.

Ir kaimas baigia puotą: jau tik midų traukia,

Grot ima muzika ir jau tik šokių laukia.

Tik Tado ieško, kurs atokiai kiek stovėjo

Ir būsimajai žmonai gan rimtai kalbėjo.

»Yra mums, Zofija, labai svarbus dalykas;

Kalbėjau su dėde, jis su manim sutiko.

Žinai, kad daug kaimelių, kur man teks valdyti,

Į teisę atsižvelgiant, tau tur priklausyti.

Ne man priklauso tų baudžiauninkų likimas,

Tad be ponios jų negaliu daryt sprendimo.

Dabar sulaukus mums Tėvynę numylėtą,

Ar tų kaimiečių laimė tiek tik pakitėtų,

Kad vietoj vieno pono jie sulauktų kitą?

Tiesa, ik šiol maloniai buvo juos valdyta,

Bet mirus man, Dievs žino, kam juos reiks palikti,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.

Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.