Ponas Tadas475-477 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės95% kūrinio
475 psl.

Kurie rankas tik riša, o širdies neklausia!

Tikėk, kad mylima, kai žodis net neduotas,

Ir pareigos yra, nors jos ir nelaiduotos!

Dvi širdys degančios dviejuos kraštuose žemės,

Kaip žvaigždės kalbas spinduliais, nors ir sutemę;

Kas žino! žemė gal tų saulės spindulėlių

Taip ilgis ir pati miela taip mėnesėliui,

Kad amžinai vis žvelgia į viens kito šalį,

Viens kitą traukia – bet prieit artyn negali!«

»Gana, ji perkirto, nesu aš kaip planeta,

Aš moteris esu, tekėt atėjo metai;

Toliau, žinau, liauk, Grafe, tuos niekus plepėti

Ir man kliudyt sutuoktuves, turiu įspėti,

Nedrįsk, nes aš net Dievui danguje prisieksiu,

Kad šiais nagais tave net kaži kur pasieksiu

Ir...« »Ne – pasakė Grafas – nekliudysiu Poniai!«

Ir pakreipė akis su panieka į šoną,

O baust norėdams nepastovią taip panaitę,

Tuoj ėmė rodyt meilumus Podkomožaitei.

Jaunuosius Voiskis pamėgino dar sutaikint

476 psl.

Ir pavyzdžius minėdams kalbą jiesiems taikė,

Tą lokį Nalibokų mintyje turėdams,

Denasų kunigaikštį, Reitaną minėdams,

Tačiau svečiai jau salėje nenor sėdėti,

Kieman, ledų užkandę, eina pasilsėti.

Ir kaimas baigia puotą: jau tik midų traukia,

Grot ima muzika ir jau tik šokių laukia.

Tik Tado ieško, kurs atokiai kiek stovėjo

Ir būsimajai žmonai gan rimtai kalbėjo.

»Yra mums, Zofija, labai svarbus dalykas;

Kalbėjau su dėde, jis su manim sutiko.

Žinai, kad daug kaimelių, kur man teks valdyti,

Į teisę atsižvelgiant, tau tur priklausyti.

Ne man priklauso tų baudžiauninkų likimas,

Tad be ponios jų negaliu daryt sprendimo.

Dabar sulaukus mums Tėvynę numylėtą,

Ar tų kaimiečių laimė tiek tik pakitėtų,

Kad vietoj vieno pono jie sulauktų kitą?

Tiesa, ik šiol maloniai buvo juos valdyta,

Bet mirus man, Dievs žino, kam juos reiks palikti,

477 psl.

Esu karys, abiem juk reiks mirtis sutikti,

Dar žmogus ir kapryzų savų juk bijausi:

Atsisakyt valdžios tad bus visų geriausia,

Ir valstiečius palikti teisei vien globoti.

Laisvi patapę, laisve leiskime naudotis

Ir jiems, palikim jų įsigyventą vietą,

Tą žemę kruvinu jų prakaitu aplietą,

Iš ko maitindamies turtus net mums sukrauna.

Bet perspėti turiu, kad jei jie žemę gauna,

Mūs pelnas sumažės, taupiems reiks būt: iš jauno

Pripratęs aš taupyt, nes gyvenau vargingai;

Bet Zofija esi juk iš namų turtingų,

Tu sostinėj išaugai tarp žmonių aukštųjų,

Ar tiksi tad gyventi kaime tarp prastųjų,

Kaip žemininke?«

Taria Zosė žodį kuklų:

»Aš moteris, nereik man kažkokių stebuklų.

Juk Tamsta būsi vyras; perjauna aš spręsti,

Kaip panorėsi, taip galėsi ūkį vesti!

Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.

Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.