Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.
Menkai man rūpi, kad duktė Stalininkaitės;
Tik pamenu, kad augau vargšė ir našlaitė,
Kad Soplicuos išaugau motinai numirus,
Kad jie išauklėjo ir leidžia jau už vyro.
Aš kaimo nebijau. Mieste buvau jaunutė;
Senai jau pamiršau; mieliau man kaime būti;
Tikrai, čionai man kaime tie viščiukai, kurkos
Labiau masina, nei koksai ten Peterburkas.
Jei mėgau miestą ar kokią draugiją naują,
Tai tik maža; dabar mieste aš nuobodauju.
Šią žiemą Vilniuj įsitikinau, kad laimės
Nerasčiau aš mieste, labiau man tinka kaimas:
Ilgėjaus Soplicovo juokdamos net baliuj.
Esu sveika, jauna, tad rankos dirbti gali,
Namus tvarkyti moku, ir raktus nešioti;
O, kaip šeimininkausiu, teks tau sužinoti!«
Vos Zosė tuos žodžius tik pasakyt suspėjo,
Prie jos Gervazas eidams taip kalbėt pradėjo:
»Žinau! Teisėjas sakė apie laisvės laimę!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas priima Tado ir Zosės sprendimą paleisti valstiečius į laisvę?
Rašiniui: Istorija
2. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.