Esu karys, abiem juk reiks mirtis sutikti,
Dar žmogus ir kapryzų savų juk bijausi:
Atsisakyt valdžios tad bus visų geriausia,
Ir valstiečius palikti teisei vien globoti.
Laisvi patapę, laisve leiskime naudotis
Ir jiems, palikim jų įsigyventą vietą,
Tą žemę kruvinu jų prakaitu aplietą,
Iš ko maitindamies turtus net mums sukrauna.
Bet perspėti turiu, kad jei jie žemę gauna,
Mūs pelnas sumažės, taupiems reiks būt: iš jauno
Pripratęs aš taupyt, nes gyvenau vargingai;
Bet Zofija esi juk iš namų turtingų,
Tu sostinėj išaugai tarp žmonių aukštųjų,
Ar tiksi tad gyventi kaime tarp prastųjų,
Kaip žemininke?«
Taria Zosė žodį kuklų:
»Aš moteris, nereik man kažkokių stebuklų.
Juk Tamsta būsi vyras; perjauna aš spręsti,
Kaip panorėsi, taip galėsi ūkį vesti!
Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi,
Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.
Menkai man rūpi, kad duktė Stalininkaitės;
Tik pamenu, kad augau vargšė ir našlaitė,
Kad Soplicuos išaugau motinai numirus,
Kad jie išauklėjo ir leidžia jau už vyro.
Aš kaimo nebijau. Mieste buvau jaunutė;
Senai jau pamiršau; mieliau man kaime būti;
Tikrai, čionai man kaime tie viščiukai, kurkos
Labiau masina, nei koksai ten Peterburkas.
Jei mėgau miestą ar kokią draugiją naują,
Tai tik maža; dabar mieste aš nuobodauju.
Šią žiemą Vilniuj įsitikinau, kad laimės
Nerasčiau aš mieste, labiau man tinka kaimas:
Ilgėjaus Soplicovo juokdamos net baliuj.
Esu sveika, jauna, tad rankos dirbti gali,
Namus tvarkyti moku, ir raktus nešioti;
O, kaip šeimininkausiu, teks tau sužinoti!«
Vos Zosė tuos žodžius tik pasakyt suspėjo,
Prie jos Gervazas eidams taip kalbėt pradėjo:
»Žinau! Teisėjas sakė apie laisvės laimę!
Bet negaliu suprast, kam tiktų laisvė kaime!
Bijau, kad ją neliestų vokiškums nedoras!
Juk laisvė ne kaimiečiui, o tiktai bajorui!
Taip, mus Adomo ainius, viens likimas liečia...
Bet kalbama, kad Chamo padermė kaimiečiai,
Iš Semo mes bajorai, žydai iš Jafeto,
Tad valdom abejus ik šiol be jokio veto.
Klebonas tai sakykloje kitaip mokina...
Esą, Senasis tik Įstatymas tai mini,
Bet Viešpats Kristus, nors karališkas vaikutis,
Tarp žydų gimė prastoje kaimiečio kūtėj,
Tai luomus jis visus sulyginęs, sutaikęs;
Te bus ir taip, jei toks dabar atėjo laikas!
O, ypač, kai girdžiu, kad tai sau mielu laiko
Aukštai Garbinga Zofija, ponia manoji;
Klausyt man, ką ji liepia; jos valdžia pirmoji.
Tik perspėju, kad laisvę kaimas pamatytų,
Ne kaip Maskolių, tuščią, žodžiais pasakytą,
Nes kaimiečius pons Karpas vos paleist suspėjo,
Tuoj juos Maskoliai mokesčiais baisiais apdėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas priima Tado ir Zosės sprendimą paleisti valstiečius į laisvę?
Rašiniui: Istorija
2. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.