Lokius, vilkus ir šernus tik bajorai šaudė,
O jei ragų kas, ilčių ir nagų neturi,
Tokių žvėrių tegu tarnai, kaimiečiai žiūri;
Joks ponas tokio šautuvo nebūtų ėmęs,
Jei jis smulkių šruotų turėjęs būtų dėmę!
Laikydavo ir kurtus, nes žinojo puikiai,
Kad kartais grįžtant tenka pabaidyti zuikį;
Bet ponai zuikio likimu galvos nesuko;
Jį vydavos su kurtais ant mažų arkliukų
Ponaičiai; ponams tuomet dar garbė rūpėjo,
Ir tokia medžiokle jie veik nesidomėjo!
Tad teikis, Aukštas Podkomoži, nusileisti
Ir nuo tų pareigų rytoj mane atleisti.
Aš senas, negaliu rytoj drauge išjoti,
Nes tai ne man tokioj medžioklėje medžioti!
Esu Hrečecha, o jau nuo karaliaus Lecho
Dar nesiryžo jot zukiauti joks Hrečecha«.
Čia Voiskio kalbą juokas linksmas palydėjo,
Visi pakilo. Podkomožis pirmas ėjo,
Jam metai, laipsnis duoda vietą pirmutinę,
Tik eidams sveikino ponių ir vyrų minią;
Tuoj kvestorius vienuolis kyla, ir Teisėjas,
Podkomožienės ranką imdamas, išėjo,
Tuoj Tadas Telimeną ima, o Kraičiūtę
Asesorius, pons Rejentas gi Hrečechiūtę.
Keli svečiai ir Tadas ėjo pro arklides
Į daržinę, bet jis nelinksmas, lyg paklydęs.
Dienos šios nuotykius vis svarstė prisiminęs
Susitikimą, vakarienę prie kaimynės,
Ir ypač žodis tas – »teta« – labai rūpėjo,
Lyg įkyri musė vis prie ausies zirzėjo.
Norėtų apie Telimeną sužinoti
Pas šauklį, bet negal jo niekur suieškoti;
Ir Voiskio net dabar jis niekur nesutinka:
Drauge, mat, su svečiais, taip kaip tarnams pritinka,
Išėjo ruošt nakvynę del ponių ir ponų,
Nes reikia jiems juk priegalvių minkštų po šonu.
O Tadui buvo įsakyta net jau dieną
Svečius jaunosius vest apnakvinti ant šieno.
O kai svečiai visi nuėjo į nakvynę,
Ramu taip buvo, kaip po maldai vienuolyne;
Visi jau miega. Sargo balsą tegirdėjai
Jam einant pareigas; nemiega tik Teisėjas;
Kaip ūkio šeimininkas, mąsto, ką daryti,
Kad būt pavaišint kuo visi svečiai prašyti,
Ir kad medžioklė sektųs; šaukias vyresniuosius
Jis dvaro tarnus ir įsakymus griežtuosius
Jiems duoda, sąskaitas dar peržiūrėti reikia,
Ir tik paskui rėdytis gulti nusiteikia.
Tiktai tada šauklys jo diržą Slucko lietą
Jam atsega ir deda į paskirtą vietą;
O diržo vieną pusę auksagalvis gelsvas
Dabina, kitą gi sidabro gėlės balsvos;
Teisėjas diržą tą abipusiai nešioja –
Auksuotą – baliuj, juodą – gedulos dienoje.
Tą diržą tik šauklys sudėstinėt mokėjo,
Todel dabar jį dėstė ir drauge šnekėjo:
»Kas bloga, kad stalai pilyje atsirado?
Pons gal pasinaudosi, nieks gi neprarado
Ten nieko, o pilies byla teisme juk guli,
Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.
Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,
Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,
Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,
Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;
Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,
O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.
Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo
Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,
Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –
Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,
Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta
Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,
Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,
Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.
Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,
Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.
Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,
Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,
Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,
Kahalas – Obuchovičius ir Juraha – Petraitis,
Mickevičius – Maleskis, na, ir paskutinė
Byla Soplicos – Grafo knygon įsipynė;
Atmintyje bylų vaizdus tik maino, pina:
Štai priešus, liudininkus Teismas pavadina;
Ir mato jis save, kaip eidams dar iš tolo
Puikiam kontuše taisos stot prieš Tribunolą,
Ranka laikydams kardą žiūri tvarkingumo,
Pašaukęs priešus taria dar visiems: »Ramumo!«
Tačiau svajodams meldžias pagal savo būdą –
Taip pastarasis Lietuvoj Šauklys užsnūdo.
Tai tokiais reikalais anuo metu domėjos
Ramiojoj Lietuvoj, kada svetur tekėjo
Tik kraujas, ašaros, kada kovų garsiųjų
Pulkų narsių karių, patrankų baisingųjų
Viduryje stovėjo tas dievaitis karo,
Kurs erelius sidabro, aukso drąsiai varė
Į savo pulką ir plačiai su jais skrajojo
Po Libiją, po Alpius, Piramidas, Troją,
Marengo, Austerlicą. Pergalę Vergiją
Jis vedės. Bet garbė tų karžygių pašlijo
Vėliau pas Nemuną, kai jie į Maskvą ėjo,
Nes rusai Lietuvoj prieš prancūzus budėjo:
Net Lietuvoj kalbėt užgynė apie karą,
Nes neramumų baidės rusai taip kaip maro.
Tačiau žinia kaip meteoras iš padangių
Atskrisdavo į Lietuvą. Dažnai po langu
Berankis elgeta, jei šeimininks patinka,
Greit išmaldą paėmęs, dairosi aplinkui
Kaip sens karys, dar akylai apžvelgia dvarą.
Ir, jei nemato rusų, žydų ir žandarų,
Tuoj, būdavo, pasako: jis legionistas,
Pasako, kad šį kraštą jis gerai pažįsta,
Ir kaulus bent parnešęs į tėvučių šalį...
Tuoj ponai, būdavo, apstoja ir kaip gali,
Jį meiliai vaišina už stalo pasodinę,
Sueina, būdavo, samdyta net šeimyna.
Jis pasakoja: kaip Dambrauskis generolas
Sugrįžt į Lenkus iš Italų rengias tolio,
Kaip jis tenai tėvynės sūnus jau rikiuoja,
Kaip Kapitolyje Kniazevičius gyvuoja
Ir sėdi ten, kur Cezariai kadais sėdėjo,
Kaip šimtą Vėliavų Prancūzams duot galėjo;
Kad, kur pipirai auga, Jablonovskis randas
Ir legijos naujos surinkti jau nebando;
Kaip priešus muša vadas legijos Dunojaus
Ir savo krašto vis ilgėtis nenustoja.
Kalbas senuko kaimuos patylom kartojo,
Bet vaikis, jas nugirdęs, naktį nemiegojo –
Jau rytą slėpėsi kur pelkėse, miškuose,
Ir bėgo ten, kur Nemunas mūs šalį juosia.
Įšokęs Nemunan Maskolių jau nebijo –
Pasiekdavo taip Varšuvos Kunigaikštiją.
Ten girdi: »Sveikas drauge!« Jis gi pasiteisin
Per upę rusams šaukdamas: »Dar mes sueisim!«
Taip perėjo Goreckis, Pacas ir Petrauskas,
Kupstys su Obuchovičiumi ir Brochauckas,
Miežejevskiai, Janavičius ir Gediminas,
Rožickis, Bernatavičiai – dar daug jų mini...
Tėvus, namus palikę eidavo į tolį,
O jų turtus tuoj užvaldydavo Maskoliai.
Dar būdavo vienuolis Lietuvon patenka,
Kai jis aukas bažnyčioms, vienuolynams renka;
Jei ponai, būdavo, jo širdį tik pritraukia –
Iš škaplierių jiems laikraštį tuojau ištraukia,
Kuriam legionistų pavardės įdėtos,
Kur žuvęs, ką nuveikęs – visa paminėta.
Po daugel metų tekdavo tėvams patirti
Apie sūnaus gyvenimą, garbingą mirtį;
Tuoj gedula namuos, bet dėliai ko gedėta –
Galėjo būt tiktai patylomis minėta.
Bajorų liūdesį, džiaugsmus kurioj šeimynoj
Suprasdavo, kaip laikraštį, visi kaimynai.
Toks kvestorius ir Kirminas iš tikro buvo,
Nes, kai tik pas Teisėją būdavo užkliūva,
Jie kalbas ilgai, būdavo, tiktai du vienu,
Ir kaime, tik klausyk, pasklydo jau naujiena.
To Bernardino išvaizda įrodinėjo,
Kad jis ne iš vienuolių tarpo čia atėjo.
Pas ausį jis turėjo randą gilų, platų,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.