Kahalas – Obuchovičius ir Juraha – Petraitis,
Mickevičius – Maleskis, na, ir paskutinė
Byla Soplicos – Grafo knygon įsipynė;
Atmintyje bylų vaizdus tik maino, pina:
Štai priešus, liudininkus Teismas pavadina;
Ir mato jis save, kaip eidams dar iš tolo
Puikiam kontuše taisos stot prieš Tribunolą,
Ranka laikydams kardą žiūri tvarkingumo,
Pašaukęs priešus taria dar visiems: »Ramumo!«
Tačiau svajodams meldžias pagal savo būdą –
Taip pastarasis Lietuvoj Šauklys užsnūdo.
Tai tokiais reikalais anuo metu domėjos
Ramiojoj Lietuvoj, kada svetur tekėjo
Tik kraujas, ašaros, kada kovų garsiųjų
Pulkų narsių karių, patrankų baisingųjų
Viduryje stovėjo tas dievaitis karo,
Kurs erelius sidabro, aukso drąsiai varė
Į savo pulką ir plačiai su jais skrajojo
Po Libiją, po Alpius, Piramidas, Troją,
Marengo, Austerlicą. Pergalę Vergiją
Jis vedės. Bet garbė tų karžygių pašlijo
Vėliau pas Nemuną, kai jie į Maskvą ėjo,
Nes rusai Lietuvoj prieš prancūzus budėjo:
Net Lietuvoj kalbėt užgynė apie karą,
Nes neramumų baidės rusai taip kaip maro.
Tačiau žinia kaip meteoras iš padangių
Atskrisdavo į Lietuvą. Dažnai po langu
Berankis elgeta, jei šeimininks patinka,
Greit išmaldą paėmęs, dairosi aplinkui
Kaip sens karys, dar akylai apžvelgia dvarą.
Ir, jei nemato rusų, žydų ir žandarų,
Tuoj, būdavo, pasako: jis legionistas,
Pasako, kad šį kraštą jis gerai pažįsta,
Ir kaulus bent parnešęs į tėvučių šalį...
Tuoj ponai, būdavo, apstoja ir kaip gali,
Jį meiliai vaišina už stalo pasodinę,
Sueina, būdavo, samdyta net šeimyna.
Jis pasakoja: kaip Dambrauskis generolas
Sugrįžt į Lenkus iš Italų rengias tolio,
Kaip jis tenai tėvynės sūnus jau rikiuoja,
Kaip Kapitolyje Kniazevičius gyvuoja
Ir sėdi ten, kur Cezariai kadais sėdėjo,
Kaip šimtą Vėliavų Prancūzams duot galėjo;
Kad, kur pipirai auga, Jablonovskis randas
Ir legijos naujos surinkti jau nebando;
Kaip priešus muša vadas legijos Dunojaus
Ir savo krašto vis ilgėtis nenustoja.
Kalbas senuko kaimuos patylom kartojo,
Bet vaikis, jas nugirdęs, naktį nemiegojo –
Jau rytą slėpėsi kur pelkėse, miškuose,
Ir bėgo ten, kur Nemunas mūs šalį juosia.
Įšokęs Nemunan Maskolių jau nebijo –
Pasiekdavo taip Varšuvos Kunigaikštiją.
Ten girdi: »Sveikas drauge!« Jis gi pasiteisin
Per upę rusams šaukdamas: »Dar mes sueisim!«
Taip perėjo Goreckis, Pacas ir Petrauskas,
Kupstys su Obuchovičiumi ir Brochauckas,
Miežejevskiai, Janavičius ir Gediminas,
Rožickis, Bernatavičiai – dar daug jų mini...
Tėvus, namus palikę eidavo į tolį,
O jų turtus tuoj užvaldydavo Maskoliai.
Dar būdavo vienuolis Lietuvon patenka,
Kai jis aukas bažnyčioms, vienuolynams renka;
Jei ponai, būdavo, jo širdį tik pritraukia –
Iš škaplierių jiems laikraštį tuojau ištraukia,
Kuriam legionistų pavardės įdėtos,
Kur žuvęs, ką nuveikęs – visa paminėta.
Po daugel metų tekdavo tėvams patirti
Apie sūnaus gyvenimą, garbingą mirtį;
Tuoj gedula namuos, bet dėliai ko gedėta –
Galėjo būt tiktai patylomis minėta.
Bajorų liūdesį, džiaugsmus kurioj šeimynoj
Suprasdavo, kaip laikraštį, visi kaimynai.
Toks kvestorius ir Kirminas iš tikro buvo,
Nes, kai tik pas Teisėją būdavo užkliūva,
Jie kalbas ilgai, būdavo, tiktai du vienu,
Ir kaime, tik klausyk, pasklydo jau naujiena.
To Bernardino išvaizda įrodinėjo,
Kad jis ne iš vienuolių tarpo čia atėjo.
Pas ausį jis turėjo randą gilų, platų,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Apie ką svajoja Protazas, užmigdamas su savo bylų knyga? Ką reiškia pasakotojo žodžiai, kad taip užsnūdo „pastarasis Lietuvoj Šauklys“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Protazas tiki, kad Teisėjas, pavaišinęs svečius pilyje, jau įrodė savo teises į ją. Prieš miegą jis varto „vokandos knygą“ su bylomis, ir pavardės jam primena senų teismų vaizdus: jis mato save puikiu kontušu, su kardu, šaukiantį priešus prieš Tribunolą ir tvarkantį salę šūksniu „Ramumo!“. Žodis „pastarasis“ rodo, kad tokių šauklių nebeliks, o kartu su jais nyksta visas senosios bajorų teisės pasaulis. Pasakotojas priduria, kad tokiais reikalais rūpinosi „Ramiojoj Lietuvoj“, kai svetur liejosi kraujas. Į Protazą jis žiūri ir su šypsena, ir su švelniu liūdesiu.
Rašiniui: IstorijaIronija
2. Kaip į tylią 1811 metų Lietuvą ateina žinios apie Napoleono karus ir kaip jos veikia jaunimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rusai draudžia Lietuvoje net kalbėti apie karą, bet žinios vis tiek atskrenda „kaip meteoras“. Jas atneša berankis elgeta: nematydamas rusų ir žandarų, jis prisipažįsta esąs legionistas ir pasakoja apie Dambrauskį, Kniazevičių ir legionus. Kartais vienuolis kvestorius slapta parodo laikraštį su legionistų pavardėmis, ir tėvai po daugelio metų sužino apie sūnaus garbingą mirtį. Išgirdęs tokias kalbas, ne vienas jaunuolis naktį nemiega, o rytą bėga per Nemuną į Varšuvos kunigaikštiją, palikęs tėvus ir namus. Taip kuriamas laukimo ir vilties vaizdas.
Rašiniui: TėvynėIstorija
3. Kas rodo, kad vienuolis Kirminas ne visą gyvenimą buvo vienuolis?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.