Ponas Tadas47-48 psl. · apie 5 min.
Pirmoji knyga. Ūkis10% kūrinio
47 psl.

Kaip Kapitolyje Kniazevičius gyvuoja

Ir sėdi ten, kur Cezariai kadais sėdėjo,

Kaip šimtą Vėliavų Prancūzams duot galėjo;

Kad, kur pipirai auga, Jablonovskis randas

Ir legijos naujos surinkti jau nebando;

Kaip priešus muša vadas legijos Dunojaus

Ir savo krašto vis ilgėtis nenustoja.

Kalbas senuko kaimuos patylom kartojo,

Bet vaikis, jas nugirdęs, naktį nemiegojo –

Jau rytą slėpėsi kur pelkėse, miškuose,

Ir bėgo ten, kur Nemunas mūs šalį juosia.

Įšokęs Nemunan Maskolių jau nebijo –

Pasiekdavo taip Varšuvos Kunigaikštiją.

Ten girdi: »Sveikas drauge!« Jis gi pasiteisin

Per upę rusams šaukdamas: »Dar mes sueisim!«

Taip perėjo Goreckis, Pacas ir Petrauskas,

Kupstys su Obuchovičiumi ir Brochauckas,

Miežejevskiai, Janavičius ir Gediminas,

Rožickis, Bernatavičiai – dar daug jų mini...

Tėvus, namus palikę eidavo į tolį,

48 psl.

O jų turtus tuoj užvaldydavo Maskoliai.

Dar būdavo vienuolis Lietuvon patenka,

Kai jis aukas bažnyčioms, vienuolynams renka;

Jei ponai, būdavo, jo širdį tik pritraukia –

Iš škaplierių jiems laikraštį tuojau ištraukia,

Kuriam legionistų pavardės įdėtos,

Kur žuvęs, ką nuveikęs – visa paminėta.

Po daugel metų tekdavo tėvams patirti

Apie sūnaus gyvenimą, garbingą mirtį;

Tuoj gedula namuos, bet dėliai ko gedėta –

Galėjo būt tiktai patylomis minėta.

Bajorų liūdesį, džiaugsmus kurioj šeimynoj

Suprasdavo, kaip laikraštį, visi kaimynai.

Toks kvestorius ir Kirminas iš tikro buvo,

Nes, kai tik pas Teisėją būdavo užkliūva,

Jie kalbas ilgai, būdavo, tiktai du vienu,

Ir kaime, tik klausyk, pasklydo jau naujiena.

To Bernardino išvaizda įrodinėjo,

Kad jis ne iš vienuolių tarpo čia atėjo.

Pas ausį jis turėjo randą gilų, platų,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip į tylią 1811 metų Lietuvą ateina žinios apie Napoleono karus ir kaip jos veikia jaunimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Rusai draudžia Lietuvoje net kalbėti apie karą, bet žinios vis tiek atskrenda „kaip meteoras“. Jas atneša berankis elgeta: nematydamas rusų ir žandarų, jis prisipažįsta esąs legionistas ir pasakoja apie Dambrauskį, Kniazevičių ir legionus. Kartais vienuolis kvestorius slapta parodo laikraštį su legionistų pavardėmis, ir tėvai po daugelio metų sužino apie sūnaus garbingą mirtį. Išgirdęs tokias kalbas, ne vienas jaunuolis naktį nemiega, o rytą bėga per Nemuną į Varšuvos kunigaikštiją, palikęs tėvus ir namus. Taip kuriamas laukimo ir vilties vaizdas.

Rašiniui: TėvynėIstorija

2. Kas rodo, kad vienuolis Kirminas ne visą gyvenimą buvo vienuolis?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.