O Mackų pastebėjęs jautės kaip nesavas.
Su Rejentu Motiejus iki šiol draugavęs,
Dabar į jįjį sviedė žvilgsnį lyg laukinį,
Net Rejentas nubalęs užsisegt mėgino,
Manydams, kad Motiejus ims jį keikti, barti.
Dobžinskis tik pasakė »Kvailas!« porą kartų.
Tie Rejento drabužiai baisiai jį prislėgė
Ir net neatsisveikinęs jis lauk išbėgo,
Užsėdo žirgą ir išjojo į kaimelį.
Tuo tarpu Telimena, Rejento panelė,
Aplinkui skleidžia kvepalus tik įvairiausius,
O rūbai jos lengvi, mados visų naujausios.
Kokia suknelė, kaip galva jos padabinta,
Sunku aprašinėt, sunku net ir mėginti;
Galėtų gal atpiešt piešėjas tik prityręs,
Ptifenius, tiulius, blondinus, tuos kašemirus,
Perlus, raudoną veidą, žvilgsnį gyvą, tyrą.
Pažino Grafas ją. Nustebo veidas jojo,
Pakilęs kalavijo jau šalia ieškojo:
»Ir tu! – sušuko, – ar dar akys man kaktoje?
Tu? esant man čia, spaudi kito ranką mielą?
Oi tu, neištikima, apgaulinga siela!
Ir neslepi akių net, drąsiai taip dairaisi!
Kur dingo padaryta priesaika kadaisia?
Šiuos kaspinus ranka tavoji man juk taisė!
Tačiau rivalis žūt turės, jei niekint nori!
Gal per lavoną mano eis tik pas altorių!«
Svečiai sustojo, Rejentas, ką veikt, nežino,
Tik Podkomožis taikint rivalius mėgina:
Bet Telimena Grafui pratarė iš šono:
»Dar Rejentas negal mane vadinti žmona:
Bet jeigu Pons kliudai, turi man pasakyti,
Ir atsakyt tuojau, trumpai ir sumazgytai:
Ar myli dar, ar jau nesirengei pamesti,
Ar pasiryžęs dar mane net šiandien vesti,
Tuoj šiandien? – dar galiu juk Rejentą apleisti«.
Čia Grafas tarė: »Moterie! oi kaip tai keista!
Seniau jausmuos buvai, man rodos, poetinga,
Dabar gi rodaisi visai jau prozajinga!
Ir kas jūs sutuoktuvės? – grandiniai storiausi,
Kurie rankas tik riša, o širdies neklausia!
Tikėk, kad mylima, kai žodis net neduotas,
Ir pareigos yra, nors jos ir nelaiduotos!
Dvi širdys degančios dviejuos kraštuose žemės,
Kaip žvaigždės kalbas spinduliais, nors ir sutemę;
Kas žino! žemė gal tų saulės spindulėlių
Taip ilgis ir pati miela taip mėnesėliui,
Kad amžinai vis žvelgia į viens kito šalį,
Viens kitą traukia – bet prieit artyn negali!«
»Gana, ji perkirto, nesu aš kaip planeta,
Aš moteris esu, tekėt atėjo metai;
Toliau, žinau, liauk, Grafe, tuos niekus plepėti
Ir man kliudyt sutuoktuves, turiu įspėti,
Nedrįsk, nes aš net Dievui danguje prisieksiu,
Kad šiais nagais tave net kaži kur pasieksiu
Ir...« »Ne – pasakė Grafas – nekliudysiu Poniai!«
Ir pakreipė akis su panieka į šoną,
O baust norėdams nepastovią taip panaitę,
Tuoj ėmė rodyt meilumus Podkomožaitei.
Jaunuosius Voiskis pamėgino dar sutaikint
Ir pavyzdžius minėdams kalbą jiesiems taikė,
Tą lokį Nalibokų mintyje turėdams,
Denasų kunigaikštį, Reitaną minėdams,
Tačiau svečiai jau salėje nenor sėdėti,
Kieman, ledų užkandę, eina pasilsėti.
Ir kaimas baigia puotą: jau tik midų traukia,
Grot ima muzika ir jau tik šokių laukia.
Tik Tado ieško, kurs atokiai kiek stovėjo
Ir būsimajai žmonai gan rimtai kalbėjo.
»Yra mums, Zofija, labai svarbus dalykas;
Kalbėjau su dėde, jis su manim sutiko.
Žinai, kad daug kaimelių, kur man teks valdyti,
Į teisę atsižvelgiant, tau tur priklausyti.
Ne man priklauso tų baudžiauninkų likimas,
Tad be ponios jų negaliu daryt sprendimo.
Dabar sulaukus mums Tėvynę numylėtą,
Ar tų kaimiečių laimė tiek tik pakitėtų,
Kad vietoj vieno pono jie sulauktų kitą?
Tiesa, ik šiol maloniai buvo juos valdyta,
Bet mirus man, Dievs žino, kam juos reiks palikti,
Esu karys, abiem juk reiks mirtis sutikti,
Dar žmogus ir kapryzų savų juk bijausi:
Atsisakyt valdžios tad bus visų geriausia,
Ir valstiečius palikti teisei vien globoti.
Laisvi patapę, laisve leiskime naudotis
Ir jiems, palikim jų įsigyventą vietą,
Tą žemę kruvinu jų prakaitu aplietą,
Iš ko maitindamies turtus net mums sukrauna.
Bet perspėti turiu, kad jei jie žemę gauna,
Mūs pelnas sumažės, taupiems reiks būt: iš jauno
Pripratęs aš taupyt, nes gyvenau vargingai;
Bet Zofija esi juk iš namų turtingų,
Tu sostinėj išaugai tarp žmonių aukštųjų,
Ar tiksi tad gyventi kaime tarp prastųjų,
Kaip žemininke?«
Taria Zosė žodį kuklų:
»Aš moteris, nereik man kažkokių stebuklų.
Juk Tamsta būsi vyras; perjauna aš spręsti,
Kaip panorėsi, taip galėsi ūkį vesti!
Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi,
Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.
Menkai man rūpi, kad duktė Stalininkaitės;
Tik pamenu, kad augau vargšė ir našlaitė,
Kad Soplicuos išaugau motinai numirus,
Kad jie išauklėjo ir leidžia jau už vyro.
Aš kaimo nebijau. Mieste buvau jaunutė;
Senai jau pamiršau; mieliau man kaime būti;
Tikrai, čionai man kaime tie viščiukai, kurkos
Labiau masina, nei koksai ten Peterburkas.
Jei mėgau miestą ar kokią draugiją naują,
Tai tik maža; dabar mieste aš nuobodauju.
Šią žiemą Vilniuj įsitikinau, kad laimės
Nerasčiau aš mieste, labiau man tinka kaimas:
Ilgėjaus Soplicovo juokdamos net baliuj.
Esu sveika, jauna, tad rankos dirbti gali,
Namus tvarkyti moku, ir raktus nešioti;
O, kaip šeimininkausiu, teks tau sužinoti!«
Vos Zosė tuos žodžius tik pasakyt suspėjo,
Prie jos Gervazas eidams taip kalbėt pradėjo:
»Žinau! Teisėjas sakė apie laisvės laimę!
Bet negaliu suprast, kam tiktų laisvė kaime!
Bijau, kad ją neliestų vokiškums nedoras!
Juk laisvė ne kaimiečiui, o tiktai bajorui!
Taip, mus Adomo ainius, viens likimas liečia...
Bet kalbama, kad Chamo padermė kaimiečiai,
Iš Semo mes bajorai, žydai iš Jafeto,
Tad valdom abejus ik šiol be jokio veto.
Klebonas tai sakykloje kitaip mokina...
Esą, Senasis tik Įstatymas tai mini,
Bet Viešpats Kristus, nors karališkas vaikutis,
Tarp žydų gimė prastoje kaimiečio kūtėj,
Tai luomus jis visus sulyginęs, sutaikęs;
Te bus ir taip, jei toks dabar atėjo laikas!
O, ypač, kai girdžiu, kad tai sau mielu laiko
Aukštai Garbinga Zofija, ponia manoji;
Klausyt man, ką ji liepia; jos valdžia pirmoji.
Tik perspėju, kad laisvę kaimas pamatytų,
Ne kaip Maskolių, tuščią, žodžiais pasakytą,
Nes kaimiečius pons Karpas vos paleist suspėjo,
Tuoj juos Maskoliai mokesčiais baisiais apdėjo.
Patarčiau, kad kaimiečiai būtų paliuosuoti
Bajoriškai, kad herbas būtų jiesiems duotas.
Ponia vieniems teduoda Pusožio mūs žymę,
Kiti gi nuo Soplicos te Lelivą ima.
Tada kaimietis lygus bus net man Rembailai,
Bajoru tapęs ir turėdams herbą dailų.
Patvirtins Seimas.
»O kad žemės kiek nustojus
Reiks vargt, Ponia su vyru tenesisieloja;
Del Dievo – kad Ponios Garbingosios rankutės
Pūslėtomis nuo darbo kaimiškojo būtų!
Bus išeitis. – Pily žinau aš tokią skrynią,
Kurioj yra Horeškų indai sidabriniai,
Signetai ten, kanakai, aukso ten manelės,
Kutai brangieji, sagos, puikios karabelės.
Tie Stalininko turtai žemėj išlaikyti,
Papėdninkei tik Zofijai tur priklausyti;
Pily jį saugojau kaip akį iki šiolei,
Nuo Jūs, Soplicos Ponai, taipgi nuo Maskolių.
Turiu taip pat krepšelį pinigų savųjų,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Rejentas į puotą atvyksta frake, o ne su kontušu?
Rašiniui: IronijaTėvynė
2. Kaip Gervazas priima Tado ir Zosės sprendimą paleisti valstiečius į laisvę?
Rašiniui: Istorija
3. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.