Ponas Tadas479-481 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės96% kūrinio
479 psl.

Bet negaliu suprast, kam tiktų laisvė kaime!

Bijau, kad ją neliestų vokiškums nedoras!

Juk laisvė ne kaimiečiui, o tiktai bajorui!

Taip, mus Adomo ainius, viens likimas liečia...

Bet kalbama, kad Chamo padermė kaimiečiai,

Iš Semo mes bajorai, žydai iš Jafeto,

Tad valdom abejus ik šiol be jokio veto.

Klebonas tai sakykloje kitaip mokina...

Esą, Senasis tik Įstatymas tai mini,

Bet Viešpats Kristus, nors karališkas vaikutis,

Tarp žydų gimė prastoje kaimiečio kūtėj,

Tai luomus jis visus sulyginęs, sutaikęs;

Te bus ir taip, jei toks dabar atėjo laikas!

O, ypač, kai girdžiu, kad tai sau mielu laiko

Aukštai Garbinga Zofija, ponia manoji;

Klausyt man, ką ji liepia; jos valdžia pirmoji.

Tik perspėju, kad laisvę kaimas pamatytų,

Ne kaip Maskolių, tuščią, žodžiais pasakytą,

Nes kaimiečius pons Karpas vos paleist suspėjo,

Tuoj juos Maskoliai mokesčiais baisiais apdėjo.

480 psl.

Patarčiau, kad kaimiečiai būtų paliuosuoti

Bajoriškai, kad herbas būtų jiesiems duotas.

Ponia vieniems teduoda Pusožio mūs žymę,

Kiti gi nuo Soplicos te Lelivą ima.

Tada kaimietis lygus bus net man Rembailai,

Bajoru tapęs ir turėdams herbą dailų.

Patvirtins Seimas.

»O kad žemės kiek nustojus

Reiks vargt, Ponia su vyru tenesisieloja;

Del Dievo – kad Ponios Garbingosios rankutės

Pūslėtomis nuo darbo kaimiškojo būtų!

Bus išeitis. – Pily žinau aš tokią skrynią,

Kurioj yra Horeškų indai sidabriniai,

Signetai ten, kanakai, aukso ten manelės,

Kutai brangieji, sagos, puikios karabelės.

Tie Stalininko turtai žemėj išlaikyti,

Papėdninkei tik Zofijai tur priklausyti;

Pily jį saugojau kaip akį iki šiolei,

Nuo Jūs, Soplicos Ponai, taipgi nuo Maskolių.

Turiu taip pat krepšelį pinigų savųjų,

481 psl.

Uždirbtų, dovanotų ponų turtingųjų.

Maniau, kad kai pily mes tapsim restauruoti,

Pavesti pinigus tiems mūrams reparuoti;

Juos naujo ūkio reikalams tad atiduosiu –

Tad, Pons Soplica, pas tave ir aš keliuosi,

Gyvensiu prie Ponios, man duoną veltui duosi,

Horeškų trečią eilę supsiu ir mokinsiu

Vartot peiliuką, o Ponia vaikus auginsi,

Jei sūnų, – bus sūnus, nes matom karas kyla,

O karui einant gema vis dažniausiai vyrai«.

Vos spėjo tuos žodžius tik pasakyt Gervazas,

Iš lėto artinosi jau prie jų Protazas,

Dar rengdamos skaityt jau vos atgauna kvapą,

Nes turi panegiriką net ant pustrečio lapo,

Viens jaunas karininkas jį sukomponavo,

Kurs būdams sostinėje odas vis ritmavo,

Kariaujant, būdavo, kai laiko tik atlieka,

Eiliuoja. Trečią šimtą jau Šauklys pasiekė

Pasiekė vietą, kur: »Oi tu, kurios meilumai,

Kankina ir vis kelia skaudų džiaugsmingumą,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.

Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.