Ponas Tadas481 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės96% kūrinio
481 psl.

Uždirbtų, dovanotų ponų turtingųjų.

Maniau, kad kai pily mes tapsim restauruoti,

Pavesti pinigus tiems mūrams reparuoti;

Juos naujo ūkio reikalams tad atiduosiu –

Tad, Pons Soplica, pas tave ir aš keliuosi,

Gyvensiu prie Ponios, man duoną veltui duosi,

Horeškų trečią eilę supsiu ir mokinsiu

Vartot peiliuką, o Ponia vaikus auginsi,

Jei sūnų, – bus sūnus, nes matom karas kyla,

O karui einant gema vis dažniausiai vyrai«.

Vos spėjo tuos žodžius tik pasakyt Gervazas,

Iš lėto artinosi jau prie jų Protazas,

Dar rengdamos skaityt jau vos atgauna kvapą,

Nes turi panegiriką net ant pustrečio lapo,

Viens jaunas karininkas jį sukomponavo,

Kurs būdams sostinėje odas vis ritmavo,

Kariaujant, būdavo, kai laiko tik atlieka,

Eiliuoja. Trečią šimtą jau Šauklys pasiekė

Pasiekė vietą, kur: »Oi tu, kurios meilumai,

Kankina ir vis kelia skaudų džiaugsmingumą,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.

Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.