Ponas Tadas481-483 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės96% kūrinio
481 psl.

Uždirbtų, dovanotų ponų turtingųjų.

Maniau, kad kai pily mes tapsim restauruoti,

Pavesti pinigus tiems mūrams reparuoti;

Juos naujo ūkio reikalams tad atiduosiu –

Tad, Pons Soplica, pas tave ir aš keliuosi,

Gyvensiu prie Ponios, man duoną veltui duosi,

Horeškų trečią eilę supsiu ir mokinsiu

Vartot peiliuką, o Ponia vaikus auginsi,

Jei sūnų, – bus sūnus, nes matom karas kyla,

O karui einant gema vis dažniausiai vyrai«.

Vos spėjo tuos žodžius tik pasakyt Gervazas,

Iš lėto artinosi jau prie jų Protazas,

Dar rengdamos skaityt jau vos atgauna kvapą,

Nes turi panegiriką net ant pustrečio lapo,

Viens jaunas karininkas jį sukomponavo,

Kurs būdams sostinėje odas vis ritmavo,

Kariaujant, būdavo, kai laiko tik atlieka,

Eiliuoja. Trečią šimtą jau Šauklys pasiekė

Pasiekė vietą, kur: »Oi tu, kurios meilumai,

Kankina ir vis kelia skaudų džiaugsmingumą,

482 psl.

Kuriai tik metus į Belloną žvilgsnį gilų,

Nulinksta kalavijai ir šarvai suskyla!

Himenu Marsą nugalėk; ir hidrą piktą

Nesantaikos nusmauk, kad jos galvų neliktų!«

Jam rodės Zofija ir Tadas juo dėmėjos,

Nes plojo, bet klausyt, iš tikro, nenorėjo.

Sulig valia Teisėjo Klebonas ant stalo

Stovėdamas kaimiečiams skelbė Tado valią.

Vos tik kaimiečiai tą naujieną sužinojo,

Tuoj ponui, poniai puolėsi visi po kojų!

»Tebus sveiki mūs Ponai!« verkdami suriko;

O Tadas čia pasakė: »Pavergtų neliko,

Laisvi ir lygus Lenkai!« – »Tegyvuoja žmonės«,

Dambrauskis tarė; žmonės – »Tegyvuoja ponai

Vadai, kariai, visi jau luomai lygūs tapę!«

Džiaugsmu balsai tie skrido virš nelaisvės kapo.

Tik Buchmanas džiaugsmu bendrai nesidalino;

Jis gyrė projektą, tačiau pakeist mėgino:

Komisiją legalę rinkt visus vadino,

Kuri... Bet toms taryboms laiko maža buvo,

483 psl.

Todel tas Buchmano pasiūlymas ir žuvo.

O jau pilies kieme beveik nebuvo vietos:

Su karininkais ponios, su kitais kaimietės

Poroms. Bus Polonezas! jau visi tik šaukia

Ir karo muzikos ateinančios jau laukia;

Tačiau Teisėjas ima vadui taip kalbėti:

»Sakyk Pons, kad kapelija dar palūkėtų.

Žinai, kad broliavaikis šiandien žmoną ima,

O mūsų giminės toks senas papratimas,

Žieduojantis ir vedant kaimiškai pagroja.

Štai cimbolistas, smuikininkas jau sustoję,

O puikūs muzikantai; smuikininkas laukia,

Artyn štai kobzininkas neregys jau traukia,

Jei grot neleisčiau, ilgai jieji neatoktų,

O žmonės prie kitokios muzikos nešoktų.

Te jie pradės, kaip žmonės šoks, mes pamatysim;

Paskui ir tos puikiosios muzikos klausysim«.

Pamojo. Smuikininkas pasmaukė rankovę,

Prispaudęs grifą, smakrą remia į pastovą

Ir smičium per stygas lyg rodos žirgu joja.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.

Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.