Kuriai tik metus į Belloną žvilgsnį gilų,
Nulinksta kalavijai ir šarvai suskyla!
Himenu Marsą nugalėk; ir hidrą piktą
Nesantaikos nusmauk, kad jos galvų neliktų!«
Jam rodės Zofija ir Tadas juo dėmėjos,
Nes plojo, bet klausyt, iš tikro, nenorėjo.
Sulig valia Teisėjo Klebonas ant stalo
Stovėdamas kaimiečiams skelbė Tado valią.
Vos tik kaimiečiai tą naujieną sužinojo,
Tuoj ponui, poniai puolėsi visi po kojų!
»Tebus sveiki mūs Ponai!« verkdami suriko;
O Tadas čia pasakė: »Pavergtų neliko,
Laisvi ir lygus Lenkai!« – »Tegyvuoja žmonės«,
Dambrauskis tarė; žmonės – »Tegyvuoja ponai
Vadai, kariai, visi jau luomai lygūs tapę!«
Džiaugsmu balsai tie skrido virš nelaisvės kapo.
Tik Buchmanas džiaugsmu bendrai nesidalino;
Jis gyrė projektą, tačiau pakeist mėgino:
Komisiją legalę rinkt visus vadino,
Kuri... Bet toms taryboms laiko maža buvo,
Todel tas Buchmano pasiūlymas ir žuvo.
O jau pilies kieme beveik nebuvo vietos:
Su karininkais ponios, su kitais kaimietės
Poroms. Bus Polonezas! jau visi tik šaukia
Ir karo muzikos ateinančios jau laukia;
Tačiau Teisėjas ima vadui taip kalbėti:
»Sakyk Pons, kad kapelija dar palūkėtų.
Žinai, kad broliavaikis šiandien žmoną ima,
O mūsų giminės toks senas papratimas,
Žieduojantis ir vedant kaimiškai pagroja.
Štai cimbolistas, smuikininkas jau sustoję,
O puikūs muzikantai; smuikininkas laukia,
Artyn štai kobzininkas neregys jau traukia,
Jei grot neleisčiau, ilgai jieji neatoktų,
O žmonės prie kitokios muzikos nešoktų.
Te jie pradės, kaip žmonės šoks, mes pamatysim;
Paskui ir tos puikiosios muzikos klausysim«.
Pamojo. Smuikininkas pasmaukė rankovę,
Prispaudęs grifą, smakrą remia į pastovą
Ir smičium per stygas lyg rodos žirgu joja.
Išgirdę kobzininkai šonais jo sustoję,
Nutvėrę dumples judina ir spaudo drūčiai,
Pečiai tik juda, o veidai jų orą pučia;
Ir rodės, kad į aukštį jie pakilt norėjo,
Nes jie panašūs baisiai į vaikus Borėjo.
Cimbolų trūko.
Daugelis iš būrio viso
Mokėjo groti, bet nė viens tačiau nedrįso
Prie Jankelio užgroti; (kur tai jis išnyko
Per žiemą, tik dabar štai su štabu parvyko).
Žinojo, kad nė viens negali konkuruoti
Su juo gabumais į stygas jausmu suduoti.
Cimbolus jam paduoda, reiškia savo norus,
O žydas ginas, sako: rankos jo perstoros,
Atpratęs groti, sako, ponų jis nedrįsta,
Linguodams šalinas. Bet Zosė tai išvysta,
Pribėga ir baltąja rankele paduoda
Grojikui lazdeles, kurioms stygas suduoda;
Kita ranka jo žilą barzdą glostinėja
Ir sako: »Jankeli, juk man senai žadėjai
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.