Todel tas Buchmano pasiūlymas ir žuvo.
O jau pilies kieme beveik nebuvo vietos:
Su karininkais ponios, su kitais kaimietės
Poroms. Bus Polonezas! jau visi tik šaukia
Ir karo muzikos ateinančios jau laukia;
Tačiau Teisėjas ima vadui taip kalbėti:
»Sakyk Pons, kad kapelija dar palūkėtų.
Žinai, kad broliavaikis šiandien žmoną ima,
O mūsų giminės toks senas papratimas,
Žieduojantis ir vedant kaimiškai pagroja.
Štai cimbolistas, smuikininkas jau sustoję,
O puikūs muzikantai; smuikininkas laukia,
Artyn štai kobzininkas neregys jau traukia,
Jei grot neleisčiau, ilgai jieji neatoktų,
O žmonės prie kitokios muzikos nešoktų.
Te jie pradės, kaip žmonės šoks, mes pamatysim;
Paskui ir tos puikiosios muzikos klausysim«.
Pamojo. Smuikininkas pasmaukė rankovę,
Prispaudęs grifą, smakrą remia į pastovą
Ir smičium per stygas lyg rodos žirgu joja.
Išgirdę kobzininkai šonais jo sustoję,
Nutvėrę dumples judina ir spaudo drūčiai,
Pečiai tik juda, o veidai jų orą pučia;
Ir rodės, kad į aukštį jie pakilt norėjo,
Nes jie panašūs baisiai į vaikus Borėjo.
Cimbolų trūko.
Daugelis iš būrio viso
Mokėjo groti, bet nė viens tačiau nedrįso
Prie Jankelio užgroti; (kur tai jis išnyko
Per žiemą, tik dabar štai su štabu parvyko).
Žinojo, kad nė viens negali konkuruoti
Su juo gabumais į stygas jausmu suduoti.
Cimbolus jam paduoda, reiškia savo norus,
O žydas ginas, sako: rankos jo perstoros,
Atpratęs groti, sako, ponų jis nedrįsta,
Linguodams šalinas. Bet Zosė tai išvysta,
Pribėga ir baltąja rankele paduoda
Grojikui lazdeles, kurioms stygas suduoda;
Kita ranka jo žilą barzdą glostinėja
Ir sako: »Jankeli, juk man senai žadėjai
Per mano vestuves pagroti, malonėki,
Juk šiandien sužieduota, Jankeli, pradėki!«
Labai mylėjo Zosę, barzdą tad kilnoja
Ženklan, kad jau sutinka; jį svečiai apstoja,
Paduoda jam cimbolus, prašo jį garbingą
Užimti vietą. Tuomet sėdas jis didingai,
Pažvelgia jau rimtai, kaip veteranas senas,
Ir jam tuojau seni kovų laikai vaidenas.
Į kardą nešančius jo anūkus jis žiūri
Linksmai, bet atmena, kad dar jėgų jis turi.
Tuo tarpu mokiniai jau du suklaupę dirba,
Stygas nustato, stygos taisant jau tik virba;
O Jankelis akims primerktoms pirštuos laiko
Grojimui lazdeles ir tik suduoti taiko.
Taktu triumfo jis stygas tvirtai užgavo,
Paskui audros lietaus lašai byrėt pagavo;
Visi nustebo, – bet pradžios tai valandėlė, –
Susyk nustojo grot, rankas aukštyn pakėlė.
Ir vėl jau groja. Laksto taip lengvai lazdelės,
Lyg būtų lietęs tas stygas musės sparnelis,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.