Per mano vestuves pagroti, malonėki,
Juk šiandien sužieduota, Jankeli, pradėki!«
Labai mylėjo Zosę, barzdą tad kilnoja
Ženklan, kad jau sutinka; jį svečiai apstoja,
Paduoda jam cimbolus, prašo jį garbingą
Užimti vietą. Tuomet sėdas jis didingai,
Pažvelgia jau rimtai, kaip veteranas senas,
Ir jam tuojau seni kovų laikai vaidenas.
Į kardą nešančius jo anūkus jis žiūri
Linksmai, bet atmena, kad dar jėgų jis turi.
Tuo tarpu mokiniai jau du suklaupę dirba,
Stygas nustato, stygos taisant jau tik virba;
O Jankelis akims primerktoms pirštuos laiko
Grojimui lazdeles ir tik suduoti taiko.
Taktu triumfo jis stygas tvirtai užgavo,
Paskui audros lietaus lašai byrėt pagavo;
Visi nustebo, – bet pradžios tai valandėlė, –
Susyk nustojo grot, rankas aukštyn pakėlė.
Ir vėl jau groja. Laksto taip lengvai lazdelės,
Lyg būtų lietęs tas stygas musės sparnelis,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.