Išgirdę kobzininkai šonais jo sustoję,
Nutvėrę dumples judina ir spaudo drūčiai,
Pečiai tik juda, o veidai jų orą pučia;
Ir rodės, kad į aukštį jie pakilt norėjo,
Nes jie panašūs baisiai į vaikus Borėjo.
Cimbolų trūko.
Daugelis iš būrio viso
Mokėjo groti, bet nė viens tačiau nedrįso
Prie Jankelio užgroti; (kur tai jis išnyko
Per žiemą, tik dabar štai su štabu parvyko).
Žinojo, kad nė viens negali konkuruoti
Su juo gabumais į stygas jausmu suduoti.
Cimbolus jam paduoda, reiškia savo norus,
O žydas ginas, sako: rankos jo perstoros,
Atpratęs groti, sako, ponų jis nedrįsta,
Linguodams šalinas. Bet Zosė tai išvysta,
Pribėga ir baltąja rankele paduoda
Grojikui lazdeles, kurioms stygas suduoda;
Kita ranka jo žilą barzdą glostinėja
Ir sako: »Jankeli, juk man senai žadėjai
Per mano vestuves pagroti, malonėki,
Juk šiandien sužieduota, Jankeli, pradėki!«
Labai mylėjo Zosę, barzdą tad kilnoja
Ženklan, kad jau sutinka; jį svečiai apstoja,
Paduoda jam cimbolus, prašo jį garbingą
Užimti vietą. Tuomet sėdas jis didingai,
Pažvelgia jau rimtai, kaip veteranas senas,
Ir jam tuojau seni kovų laikai vaidenas.
Į kardą nešančius jo anūkus jis žiūri
Linksmai, bet atmena, kad dar jėgų jis turi.
Tuo tarpu mokiniai jau du suklaupę dirba,
Stygas nustato, stygos taisant jau tik virba;
O Jankelis akims primerktoms pirštuos laiko
Grojimui lazdeles ir tik suduoti taiko.
Taktu triumfo jis stygas tvirtai užgavo,
Paskui audros lietaus lašai byrėt pagavo;
Visi nustebo, – bet pradžios tai valandėlė, –
Susyk nustojo grot, rankas aukštyn pakėlė.
Ir vėl jau groja. Laksto taip lengvai lazdelės,
Lyg būtų lietęs tas stygas musės sparnelis,
O tie garsai lengvi, taip lipšnūs sujudimai.
Grojikas vis dar laukė tikro įkvėpimo.
Saikuoja įrankį jis išdidžiai žiūrėdams,
Rankas štai kelia, sielą rankosna įdėdams...
Klausytojai apsvaigo. –
Iš stygų daugybės
Garsai triukšmingi ėmė kilti į aukštybes,
Būgneliai ir skambučiai su stygoms virpėjo:
Gegužės Polonezas ore suskambėjo –
Garsai džiaugsmingi kyla ir džiaugsmingai nyksta;
Merginos nori šokti, vyrai nenustygsta. –
Tačiau seniems laikuos tuos praeitis tematos,
Laikai laimingi, kai atstovai ir senatas
Gegužės trečią dieną rotušinėj salėj
Su liaudžia susitaikius, sveikino karalių,
Giedodami, kada karalių, seimą, liaudį
Ir luomus sveikinant vienvivatai tegaudė!
Grojikas taktą, tonus įtemptus sutelkia;
Tik štai staiga akordas neteisingas smelkias,
Kaip žalčio balsas, geležies stiklu cypimas,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.