Per mano vestuves pagroti, malonėki,
Juk šiandien sužieduota, Jankeli, pradėki!«
Labai mylėjo Zosę, barzdą tad kilnoja
Ženklan, kad jau sutinka; jį svečiai apstoja,
Paduoda jam cimbolus, prašo jį garbingą
Užimti vietą. Tuomet sėdas jis didingai,
Pažvelgia jau rimtai, kaip veteranas senas,
Ir jam tuojau seni kovų laikai vaidenas.
Į kardą nešančius jo anūkus jis žiūri
Linksmai, bet atmena, kad dar jėgų jis turi.
Tuo tarpu mokiniai jau du suklaupę dirba,
Stygas nustato, stygos taisant jau tik virba;
O Jankelis akims primerktoms pirštuos laiko
Grojimui lazdeles ir tik suduoti taiko.
Taktu triumfo jis stygas tvirtai užgavo,
Paskui audros lietaus lašai byrėt pagavo;
Visi nustebo, – bet pradžios tai valandėlė, –
Susyk nustojo grot, rankas aukštyn pakėlė.
Ir vėl jau groja. Laksto taip lengvai lazdelės,
Lyg būtų lietęs tas stygas musės sparnelis,
O tie garsai lengvi, taip lipšnūs sujudimai.
Grojikas vis dar laukė tikro įkvėpimo.
Saikuoja įrankį jis išdidžiai žiūrėdams,
Rankas štai kelia, sielą rankosna įdėdams...
Klausytojai apsvaigo. –
Iš stygų daugybės
Garsai triukšmingi ėmė kilti į aukštybes,
Būgneliai ir skambučiai su stygoms virpėjo:
Gegužės Polonezas ore suskambėjo –
Garsai džiaugsmingi kyla ir džiaugsmingai nyksta;
Merginos nori šokti, vyrai nenustygsta. –
Tačiau seniems laikuos tuos praeitis tematos,
Laikai laimingi, kai atstovai ir senatas
Gegužės trečią dieną rotušinėj salėj
Su liaudžia susitaikius, sveikino karalių,
Giedodami, kada karalių, seimą, liaudį
Ir luomus sveikinant vienvivatai tegaudė!
Grojikas taktą, tonus įtemptus sutelkia;
Tik štai staiga akordas neteisingas smelkias,
Kaip žalčio balsas, geležies stiklu cypimas,
Ir tuoj visus apgaubia piktas nujautimas.
Klausytojams nerimstantiems baisu tuoj daros,
Grojikas klysta gal? gal įrankis negeras?
Neklys toksai grojikas! Tyčia palytėjo
Tą baisią maišto stygą, – dar garsiau pradėjo
Akordų netvarkinga viešpatauti puota
Prieš tonų derinimą sukonfederuotą;
Tik Raktininkas vienas tuos garsus pažino:
»Tai Targovicos balsas santaiką naikina!«
Ir štai ūmai nutrūksta ta styga baisioji...
Grojikas ima primus ir taktus sijoja,
Staiga pametęs primus bosų garsą leidžia,
Paskui balsų baisiųjų tūkstančius paskleidžia:
Tuoj girdis maršas, karas, šūviai ir puolimas,
Vaikų dejavimas ir moterų verkimas...
Grojikas taip išreiškė baisųjį puolimą,
Kad moters ėmė verkt del didžio sujudimo,
Prisimindamos Pragos piūties epopėją,
Kurią apysakose, dainose girdėjo,
Nurimo tik grojikui ėmus toną kitą,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.