Uždirbtų, dovanotų ponų turtingųjų.
Maniau, kad kai pily mes tapsim restauruoti,
Pavesti pinigus tiems mūrams reparuoti;
Juos naujo ūkio reikalams tad atiduosiu –
Tad, Pons Soplica, pas tave ir aš keliuosi,
Gyvensiu prie Ponios, man duoną veltui duosi,
Horeškų trečią eilę supsiu ir mokinsiu
Vartot peiliuką, o Ponia vaikus auginsi,
Jei sūnų, – bus sūnus, nes matom karas kyla,
O karui einant gema vis dažniausiai vyrai«.
Vos spėjo tuos žodžius tik pasakyt Gervazas,
Iš lėto artinosi jau prie jų Protazas,
Dar rengdamos skaityt jau vos atgauna kvapą,
Nes turi panegiriką net ant pustrečio lapo,
Viens jaunas karininkas jį sukomponavo,
Kurs būdams sostinėje odas vis ritmavo,
Kariaujant, būdavo, kai laiko tik atlieka,
Eiliuoja. Trečią šimtą jau Šauklys pasiekė
Pasiekė vietą, kur: »Oi tu, kurios meilumai,
Kankina ir vis kelia skaudų džiaugsmingumą,
Kuriai tik metus į Belloną žvilgsnį gilų,
Nulinksta kalavijai ir šarvai suskyla!
Himenu Marsą nugalėk; ir hidrą piktą
Nesantaikos nusmauk, kad jos galvų neliktų!«
Jam rodės Zofija ir Tadas juo dėmėjos,
Nes plojo, bet klausyt, iš tikro, nenorėjo.
Sulig valia Teisėjo Klebonas ant stalo
Stovėdamas kaimiečiams skelbė Tado valią.
Vos tik kaimiečiai tą naujieną sužinojo,
Tuoj ponui, poniai puolėsi visi po kojų!
»Tebus sveiki mūs Ponai!« verkdami suriko;
O Tadas čia pasakė: »Pavergtų neliko,
Laisvi ir lygus Lenkai!« – »Tegyvuoja žmonės«,
Dambrauskis tarė; žmonės – »Tegyvuoja ponai
Vadai, kariai, visi jau luomai lygūs tapę!«
Džiaugsmu balsai tie skrido virš nelaisvės kapo.
Tik Buchmanas džiaugsmu bendrai nesidalino;
Jis gyrė projektą, tačiau pakeist mėgino:
Komisiją legalę rinkt visus vadino,
Kuri... Bet toms taryboms laiko maža buvo,
Todel tas Buchmano pasiūlymas ir žuvo.
O jau pilies kieme beveik nebuvo vietos:
Su karininkais ponios, su kitais kaimietės
Poroms. Bus Polonezas! jau visi tik šaukia
Ir karo muzikos ateinančios jau laukia;
Tačiau Teisėjas ima vadui taip kalbėti:
»Sakyk Pons, kad kapelija dar palūkėtų.
Žinai, kad broliavaikis šiandien žmoną ima,
O mūsų giminės toks senas papratimas,
Žieduojantis ir vedant kaimiškai pagroja.
Štai cimbolistas, smuikininkas jau sustoję,
O puikūs muzikantai; smuikininkas laukia,
Artyn štai kobzininkas neregys jau traukia,
Jei grot neleisčiau, ilgai jieji neatoktų,
O žmonės prie kitokios muzikos nešoktų.
Te jie pradės, kaip žmonės šoks, mes pamatysim;
Paskui ir tos puikiosios muzikos klausysim«.
Pamojo. Smuikininkas pasmaukė rankovę,
Prispaudęs grifą, smakrą remia į pastovą
Ir smičium per stygas lyg rodos žirgu joja.
Išgirdę kobzininkai šonais jo sustoję,
Nutvėrę dumples judina ir spaudo drūčiai,
Pečiai tik juda, o veidai jų orą pučia;
Ir rodės, kad į aukštį jie pakilt norėjo,
Nes jie panašūs baisiai į vaikus Borėjo.
Cimbolų trūko.
Daugelis iš būrio viso
Mokėjo groti, bet nė viens tačiau nedrįso
Prie Jankelio užgroti; (kur tai jis išnyko
Per žiemą, tik dabar štai su štabu parvyko).
Žinojo, kad nė viens negali konkuruoti
Su juo gabumais į stygas jausmu suduoti.
Cimbolus jam paduoda, reiškia savo norus,
O žydas ginas, sako: rankos jo perstoros,
Atpratęs groti, sako, ponų jis nedrįsta,
Linguodams šalinas. Bet Zosė tai išvysta,
Pribėga ir baltąja rankele paduoda
Grojikui lazdeles, kurioms stygas suduoda;
Kita ranka jo žilą barzdą glostinėja
Ir sako: »Jankeli, juk man senai žadėjai
Per mano vestuves pagroti, malonėki,
Juk šiandien sužieduota, Jankeli, pradėki!«
Labai mylėjo Zosę, barzdą tad kilnoja
Ženklan, kad jau sutinka; jį svečiai apstoja,
Paduoda jam cimbolus, prašo jį garbingą
Užimti vietą. Tuomet sėdas jis didingai,
Pažvelgia jau rimtai, kaip veteranas senas,
Ir jam tuojau seni kovų laikai vaidenas.
Į kardą nešančius jo anūkus jis žiūri
Linksmai, bet atmena, kad dar jėgų jis turi.
Tuo tarpu mokiniai jau du suklaupę dirba,
Stygas nustato, stygos taisant jau tik virba;
O Jankelis akims primerktoms pirštuos laiko
Grojimui lazdeles ir tik suduoti taiko.
Taktu triumfo jis stygas tvirtai užgavo,
Paskui audros lietaus lašai byrėt pagavo;
Visi nustebo, – bet pradžios tai valandėlė, –
Susyk nustojo grot, rankas aukštyn pakėlė.
Ir vėl jau groja. Laksto taip lengvai lazdelės,
Lyg būtų lietęs tas stygas musės sparnelis,
O tie garsai lengvi, taip lipšnūs sujudimai.
Grojikas vis dar laukė tikro įkvėpimo.
Saikuoja įrankį jis išdidžiai žiūrėdams,
Rankas štai kelia, sielą rankosna įdėdams...
Klausytojai apsvaigo. –
Iš stygų daugybės
Garsai triukšmingi ėmė kilti į aukštybes,
Būgneliai ir skambučiai su stygoms virpėjo:
Gegužės Polonezas ore suskambėjo –
Garsai džiaugsmingi kyla ir džiaugsmingai nyksta;
Merginos nori šokti, vyrai nenustygsta. –
Tačiau seniems laikuos tuos praeitis tematos,
Laikai laimingi, kai atstovai ir senatas
Gegužės trečią dieną rotušinėj salėj
Su liaudžia susitaikius, sveikino karalių,
Giedodami, kada karalių, seimą, liaudį
Ir luomus sveikinant vienvivatai tegaudė!
Grojikas taktą, tonus įtemptus sutelkia;
Tik štai staiga akordas neteisingas smelkias,
Kaip žalčio balsas, geležies stiklu cypimas,
Ir tuoj visus apgaubia piktas nujautimas.
Klausytojams nerimstantiems baisu tuoj daros,
Grojikas klysta gal? gal įrankis negeras?
Neklys toksai grojikas! Tyčia palytėjo
Tą baisią maišto stygą, – dar garsiau pradėjo
Akordų netvarkinga viešpatauti puota
Prieš tonų derinimą sukonfederuotą;
Tik Raktininkas vienas tuos garsus pažino:
»Tai Targovicos balsas santaiką naikina!«
Ir štai ūmai nutrūksta ta styga baisioji...
Grojikas ima primus ir taktus sijoja,
Staiga pametęs primus bosų garsą leidžia,
Paskui balsų baisiųjų tūkstančius paskleidžia:
Tuoj girdis maršas, karas, šūviai ir puolimas,
Vaikų dejavimas ir moterų verkimas...
Grojikas taip išreiškė baisųjį puolimą,
Kad moters ėmė verkt del didžio sujudimo,
Prisimindamos Pragos piūties epopėją,
Kurią apysakose, dainose girdėjo,
Nurimo tik grojikui ėmus toną kitą,
Kai muzika baisioji tapo išsklaidyta.
Klausytojai nespėjo dar atsikvošėti,
Jau muzika kita pradėjo tuoj skambėti:
Tik kelios plonos stygos vos silpnai dejuoja,
Kaip musės, kai iš vortinklio pasiliuosuoja.
Bet tuoj stygų daugėja, tuoj tvirtėja tonai
Ir jungiasi nauji akordų legionai,
Tuojau į taktą pindamiesi tonai mainos
Ir suokia tąją liūdną, numylėtą dainą:
Apie klajūną karį, tarp šilų ir girių
Klajojantį, kur jis vargų didžių patyrė,
Kai žuvo pagaliau prie savojo žirgelio,
Kai žirgas savo ponui sukasė kapelį.
Lenkų kariams dainelė ši labai patinka,
Ir tuoj aplink grojiką daug jų susirinko;
Daina juos jaudina, atminimus jiems barsto,
Jiems primena laikus, kai ant Tėvynės karsto
Užtraukę tą dainelę jie svetur išėjo
Klajot, atsimena, kiek daug vargų turėjo,
Keliaudami per jūres, sausumas, smiltynus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokią istoriją Jankelis papasakoja cimbolais ir kodėl kariai susigraudina išgirdę dainą apie klajojantį kareivį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jankelis pradeda džiaugsmingu polonezu, primenančiu Gegužės trečiosios dienos laimę. Tada tyčia užgauna „maišto“ stygą, ir Gervazas atpažįsta Targovicos balsą. Po jo girdėti karas ir puolimas, vaikų ir moterų verksmas: moterys prisimena Pragos skerdynes. Paskui skamba daina apie kareivį, žuvusį svetur, ir lenkų kariai prisimena, kaip su ja išėjo klajoti po Tėvynės žlugimo. Koncertas baigiasi maršu „Dar Lenkai nežuvo!“.
Rašiniui: IstorijaEmigracija
2. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.