O tie garsai lengvi, taip lipšnūs sujudimai.
Grojikas vis dar laukė tikro įkvėpimo.
Saikuoja įrankį jis išdidžiai žiūrėdams,
Rankas štai kelia, sielą rankosna įdėdams...
Klausytojai apsvaigo. –
Iš stygų daugybės
Garsai triukšmingi ėmė kilti į aukštybes,
Būgneliai ir skambučiai su stygoms virpėjo:
Gegužės Polonezas ore suskambėjo –
Garsai džiaugsmingi kyla ir džiaugsmingai nyksta;
Merginos nori šokti, vyrai nenustygsta. –
Tačiau seniems laikuos tuos praeitis tematos,
Laikai laimingi, kai atstovai ir senatas
Gegužės trečią dieną rotušinėj salėj
Su liaudžia susitaikius, sveikino karalių,
Giedodami, kada karalių, seimą, liaudį
Ir luomus sveikinant vienvivatai tegaudė!
Grojikas taktą, tonus įtemptus sutelkia;
Tik štai staiga akordas neteisingas smelkias,
Kaip žalčio balsas, geležies stiklu cypimas,
Ir tuoj visus apgaubia piktas nujautimas.
Klausytojams nerimstantiems baisu tuoj daros,
Grojikas klysta gal? gal įrankis negeras?
Neklys toksai grojikas! Tyčia palytėjo
Tą baisią maišto stygą, – dar garsiau pradėjo
Akordų netvarkinga viešpatauti puota
Prieš tonų derinimą sukonfederuotą;
Tik Raktininkas vienas tuos garsus pažino:
»Tai Targovicos balsas santaiką naikina!«
Ir štai ūmai nutrūksta ta styga baisioji...
Grojikas ima primus ir taktus sijoja,
Staiga pametęs primus bosų garsą leidžia,
Paskui balsų baisiųjų tūkstančius paskleidžia:
Tuoj girdis maršas, karas, šūviai ir puolimas,
Vaikų dejavimas ir moterų verkimas...
Grojikas taip išreiškė baisųjį puolimą,
Kad moters ėmė verkt del didžio sujudimo,
Prisimindamos Pragos piūties epopėją,
Kurią apysakose, dainose girdėjo,
Nurimo tik grojikui ėmus toną kitą,
Kai muzika baisioji tapo išsklaidyta.
Klausytojai nespėjo dar atsikvošėti,
Jau muzika kita pradėjo tuoj skambėti:
Tik kelios plonos stygos vos silpnai dejuoja,
Kaip musės, kai iš vortinklio pasiliuosuoja.
Bet tuoj stygų daugėja, tuoj tvirtėja tonai
Ir jungiasi nauji akordų legionai,
Tuojau į taktą pindamiesi tonai mainos
Ir suokia tąją liūdną, numylėtą dainą:
Apie klajūną karį, tarp šilų ir girių
Klajojantį, kur jis vargų didžių patyrė,
Kai žuvo pagaliau prie savojo žirgelio,
Kai žirgas savo ponui sukasė kapelį.
Lenkų kariams dainelė ši labai patinka,
Ir tuoj aplink grojiką daug jų susirinko;
Daina juos jaudina, atminimus jiems barsto,
Jiems primena laikus, kai ant Tėvynės karsto
Užtraukę tą dainelę jie svetur išėjo
Klajot, atsimena, kiek daug vargų turėjo,
Keliaudami per jūres, sausumas, smiltynus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokią istoriją Jankelis papasakoja cimbolais ir kodėl kariai susigraudina išgirdę dainą apie klajojantį kareivį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jankelis pradeda džiaugsmingu polonezu, primenančiu Gegužės trečiosios dienos laimę. Tada tyčia užgauna „maišto“ stygą, ir Gervazas atpažįsta Targovicos balsą. Po jo girdėti karas ir puolimas, vaikų ir moterų verksmas: moterys prisimena Pragos skerdynes. Paskui skamba daina apie kareivį, žuvusį svetur, ir lenkų kariai prisimena, kaip su ja išėjo klajoti po Tėvynės žlugimo. Koncertas baigiasi maršu „Dar Lenkai nežuvo!“.
Rašiniui: IstorijaEmigracija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.