Ponas Tadas487-489 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės97% kūrinio
487 psl.

Ir tuoj visus apgaubia piktas nujautimas.

Klausytojams nerimstantiems baisu tuoj daros,

Grojikas klysta gal? gal įrankis negeras?

Neklys toksai grojikas! Tyčia palytėjo

Tą baisią maišto stygą, – dar garsiau pradėjo

Akordų netvarkinga viešpatauti puota

Prieš tonų derinimą sukonfederuotą;

Tik Raktininkas vienas tuos garsus pažino:

»Tai Targovicos balsas santaiką naikina!«

Ir štai ūmai nutrūksta ta styga baisioji...

Grojikas ima primus ir taktus sijoja,

Staiga pametęs primus bosų garsą leidžia,

Paskui balsų baisiųjų tūkstančius paskleidžia:

Tuoj girdis maršas, karas, šūviai ir puolimas,

Vaikų dejavimas ir moterų verkimas...

Grojikas taip išreiškė baisųjį puolimą,

Kad moters ėmė verkt del didžio sujudimo,

Prisimindamos Pragos piūties epopėją,

Kurią apysakose, dainose girdėjo,

Nurimo tik grojikui ėmus toną kitą,

488 psl.

Kai muzika baisioji tapo išsklaidyta.

Klausytojai nespėjo dar atsikvošėti,

Jau muzika kita pradėjo tuoj skambėti:

Tik kelios plonos stygos vos silpnai dejuoja,

Kaip musės, kai iš vortinklio pasiliuosuoja.

Bet tuoj stygų daugėja, tuoj tvirtėja tonai

Ir jungiasi nauji akordų legionai,

Tuojau į taktą pindamiesi tonai mainos

Ir suokia tąją liūdną, numylėtą dainą:

Apie klajūną karį, tarp šilų ir girių

Klajojantį, kur jis vargų didžių patyrė,

Kai žuvo pagaliau prie savojo žirgelio,

Kai žirgas savo ponui sukasė kapelį.

Lenkų kariams dainelė ši labai patinka,

Ir tuoj aplink grojiką daug jų susirinko;

Daina juos jaudina, atminimus jiems barsto,

Jiems primena laikus, kai ant Tėvynės karsto

Užtraukę tą dainelę jie svetur išėjo

Klajot, atsimena, kiek daug vargų turėjo,

Keliaudami per jūres, sausumas, smiltynus.

489 psl.

Ir ten svetur toji daina karius ramino,

Nes niekas nemokėjo jų skausmų suprasti, –

Todel išgirdę ją dabar jie susimąstė.

Bet greit jie atsibunda, nes grojikas ima

Mainyti taktą, tonus, pradeda grojimą

Kitokį, į stygas jis metė žvilgsnį tvirtą,

Abiem lazdelėmis į jas galingai kirto:

Tuoj stygos trimitų balsais tvirtais prabilo

Ir žinoma dainelė į padangę kyla:

Triumfo maršas skamba: Dar Lenkai nežuvo!

Dambrauski, į Lenkiją! – Ir visi, kas buvo,

Pritart pradėjo, jungdami balsus į krūvą!

Grojiką net nustebino kilni dainelė,

Jis meta lazdeles, rankas į aukštį kelia;

Lapinė jo kepurė ant pečių nuslinko,

Barzda aukštyn pakelta dar labiau jam tinka;

Staiga veidai senuko raudonuot pradėjo,

Žvilgsny rimtam jėga jaunuolio suspindėjo,

O kai šalia senuks Dambrauskį pastebėjo,

Akis užsidengė, nes ašaros riedėjo:

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.